1. a) Kaip žmonės reaguoja į priminimus bei pamokymus ir kodėl taip skirtingai? b) Kaip į patarimą žiūri išdidus žmogus?

KAIP žmonės reaguoja, kai būna pamokomi arba gauna kokią pastabą? Autoritetingą asmenį daugelis, ko gero, mielai išklauso, o štai sau lygaus žmogaus, bendraamžio ar pavaldinio priminimus gal tiesiog ignoruoja. Drausminami ir protinami, vieni tuoj puola į nusivylimą, susigėsta, kiti priešingai — pajunta dar didesnę paskatą taisytis, pasitempti. Kodėl reakcija tokia skirtinga? Kai kuriuos mat užvaldžiusi puikybės dvasia. Išdiduolis nė neapsvarstęs atmeta pravartų patarimą ir išties daug praranda (Pat 16:18).

2. Kodėl tikrieji krikščionys vertina pamokymus iš Dievo Žodžio?

² O kaip tikrieji krikščionys? Patarimus, ypač iš Dievo Žodžio, labai vertiname. Jehova mums vis primena, kaip pavojinga sukti į klystkelį. Jo pamokymai padeda išsisaugoti materializmo ir amoralumo žabangų, neįpulti į alkoholizmo ir narkomanijos liūną (Pat 20:1; 2 Kor 7:1; 1 Tes 4:3-5; 1 Tim 6:6-11). Kadangi paisome Dievo priminimų, mums nestinga džiaugsmo (Iz 65:14).

3. Kokį pavyzdį mums paliko psalmininkas?

³ Kad mūsų ryšys su dangiškuoju Tėvu liktų glaudus, privalome visada laikytis išmintingų jo nurodymų. Norime būti kaip psalmininkas, Jehovai giedojęs: „Tavo įsakai — mano amžinas paveldas, nes jais žavisi mano širdis“ (Ps 119:111). Ar Dievo įsakais gėrimės? O gal kai kurie mums atrodo per sunkūs? Jei kartais tau nelengva priimti kokį pamokymą, nenusimink. Tu tikrai gali išsiugdyti tvirtą pasitikėjimą Jehova ir neabejoti,  kad visi be išimties jo priminimai yra tavo naudai. Aptarkime tris dalykus, padėsiančius tai daryti.

4. Kokios nuostatos Dovydas laikėsi visą savo gyvenimą?

⁴ Karaliaus Dovydo gyvenimas buvo labai permainingas, vyras patyrė ir šilto, ir šalto. Bet viena nesikeitė — jis nepaliovė visa širdimi kliautis savo Kūrėju. Dovydas sakė: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. Tavimi, mano Dieve, pasitikiu“ (Ps 25:1, 2). Kas jam padėjo išsiugdyti tokį tvirtą pasitikėjimą dangiškuoju Tėvu?

5, 6. Ką Dovydo maldos atskleidžia apie jo ryšį su Jehova?

⁵ Daugelis ima šauktis Dievo tik tada, kai užgriūva vargai. Įsivaizduok, kaip jaustumeisi, jei draugas kreiptųsi į tave tik tuo atveju, kai reikia pinigų ar kokios paslaugos. Tikriausiai greit pradėtum abejoti jo nuoširdumu. Tačiau Dovydas buvo kitoks. Visuomet — ir lengvu, ir sunkiu metu — jo maldos liudijo, kaip tvirtai jis pasitiki Jehova, kaip jį myli (Ps 40:9 [40:8, Brb]).

⁶ Įsiklausyk, kokiais žodžiais Dovydas, kupinas dėkingumo, šlovino Jehovą: „Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apdengei dangaus aukštybes“ (Ps 8:2 [8:1, Brb]). Matome, kokia artima draugystė jį siejo su dangiškuoju Tėvu. Įkvėptas Jehovos didybės, Dovydas troško jį šlovinti „visą dieną“ (Ps 35:28).

7. Kaip mums padeda reguliari malda?

⁷ Kaip ir Dovydas, turime nuolat bendrauti su Jehova. Mūsų pasitikėjimas juo tada bus dar stipresnis. Biblijoje rašoma: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4:8). Be to, melstis reikia ir kad gautume šventosios dvasios. (Perskaityk 1 Jono 3:22.)

8. Kodėl melsdamiesi neturėtume vartoti tų pačių frazių?

⁸ Gal esi linkęs maldose vartoti vis tuos pačius žodžius ar frazes? Jei taip, prieš kreipdamasis į Jehovą minutėlę pamąstyk, ką norėtum jam pasakyti. Kaip, pavyzdžiui, jaustųsi koks tavo draugas ar giminaitis, jeigu jį sutikęs kaskart kalbėtum tą patį? Ilgainiui jis turbūt nebenorėtų nė klausytis. Jehova, žinoma, niekad neatmes iš širdies plaukiančių savo atsidavusio tarno žodžių. Vis dėlto mūsų maldos neturėtų tapti vienodos, šabloniškos.

9, 10. a) Dėl ko galime melstis? b) Kas padėtų mums praturtinti savo maldas?

⁹ Kad artėtume prie Dievo, aišku, turime melstis nepaviršutiniškai. Jei stengiamės išsakyti jam giliausias savo mintis ir jausmus, mūsų bendrystė su Jehova bus dar glaudesnė, dar labiau juo kliausimės. O apie ką maldoje galime kalbėti? Biblijoje patariama: „Visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4:6). Vadinasi, melstis galime dėl visko, kas turi reikšmę mūsų krikščioniškam gyvenimui, bendrystei su Jehova.

¹⁰ Verta atkreipti dėmesį ir kaip Jehovai širdį liejo senovės laikų dievobaimingi vyrai ir moterys (1 Sam 1:10, 11; Apd 4:24-31). Štai Psalmyne apstu maldų ir giesmių, kuriose atsiskleidžia visa žmogiškų išgyvenimų ir emocijų gama — nuo kančios iki džiugesio. Gilindamiesi į tai, kaip su Jehova bendravo anie ištikimi jo tarnai, praturtinsime ir savo pačių maldas.

11. Kodėl būtina apmąstyti Šventojo Rašto priesakus?

¹¹ Dovydas sakė: „Viešpaties įsakai teisingi, — jie paprastus žmones padaro išmintingus“ (Ps 19:8 [19:7, Brb]). Išties, net jei esame paprasti, kitaip tariant, neturime didelės patirties, klausydami Jehovos pamokymų galime tapti išmintingi. Tačiau kai kuriuos Šventojo Rašto priesakus turime ypač gerai apmąstyti, kad gebėtume jų laikytis ir likti Dievui ištikimi įvairiausiose situacijose. Pagalvokime: ką darysime, jei aplinkiniai mokykloje ar darbovietėje skatins pasielgti blogai? Kaip atsilaikysime, jei teks ginti savo poziciją dėl kraujo panaudojimo ar krikščioniško neutralumo? Kokiais principais vadovausimės, kai prireiks apsispręsti dėl aprangos ir išvaizdos? Visa tai apmąstydami ir stengdamiesi perprasti Jehovos požiūrį, dar geriau pasirengsime būsimiems išbandymams, iš anksto širdyje nusistatysime, kaip elgtis. Šitoks pasiruošimas padės mums apsisaugoti nuo bereikalingos širdgėlos (Pat 15:28).

12. Kokie klausimai padėtų ištirti, kiek tvirtas mūsų pasitikėjimas Jehovos žodžiais?

¹² Ar Dievo pažadų išsipildymo laukiame su pasitikėjimu? Ar akivaizdu, kad svarbiausia gyvenime mums yra vykdyti Jehovos valią? Save ištirti padėtų tokie klausimai: ar tvirtai tikiu, kad didžiąją Babelę jau greit ištiks pražūtis? Ar nuostabi ateities perspektyva — amžinasis gyvenimas rojuje, prikėlimas — man tokia pat reali kaip tada, kai tik sužinojau tiesą? Ar tebesu uolus evangelizuotojas ir neleidžiu, kad tarnystę užgožtų asmeniniai reikalai? Ar mano sąmonėje nepraranda svarbos Jehovos vardo pašlovinimas, jo teisės visa valdyti apgynimas? Tai apmąstydamas, galėsi kaip ir psalmininkas Jehovai ištarti: „Tavo įsakai — mano amžinas paveldas“ (Ps 119:111).

13. Kodėl krikščionys pirmajame amžiuje nesuprato kai kurių dvasinių tiesų? Prašom pateikti pavyzdžių.

¹³ Kai kurie Biblijoje užrašyti dalykai galbūt nėra iki galo aiškūs, nes dar neatėjo Jehovos nustatytas metas juos atskleisti. Antai ir Jėzus savo apaštalams ne sykį sakė, kad turės kentėti ir būti nužudytas. (Perskaityk Mato 12:40; 16:21.) Bet apaštalai to nesuprato. Viskas jiems išaiškėjo tik po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, kai jis, prisiėmęs žmogišką kūną, pasirodė daugeliui savo mokinių ir „atvėrė jiems protus, kad suvoktų Raštų prasmę“ (Lk 24:44-46; Apd 1:3). Arba kitas pavyzdys: kad Dievo Karalystė bus įkurta danguje, Kristaus sekėjai suprato tik tada, kai 33 m. e. m. per Sekmines buvo patepti šventąja dvasia (Apd 1:6-8).

14. Kokį puikų pavyzdį paliko daugelis mūsų bendratikių, gyvenusių dvidešimtojo amžiaus pradžioje?

¹⁴ Panašiai buvo ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tikrieji krikščionys tuomet klaidingai įsivaizdavo, kas turi dėtis „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1). Pavyzdžiui, 1914-aisiais kai kurie vylėsi, kad jau netrukus bus paimti į dangų, bet jų lūkesčiai neišsipildė. Šie krikščionys toliau gilinosi į Šventąjį Raštą ir suprato, jog žemėje pirma turi būti plačiai paskelbta  geroji naujiena (Mk 13:10). Taigi 1922 metais tarptautiniame kongrese Sidar Pointe (Ohajo valstija, JAV) Dž. Rezerfordas, tada vadovavęs evangelizacijos darbui, susirinkusiems sakė: „Štai Karalius valdo! Jūs esate jo viešieji atstovai. Tad skelbkite, skelbkite, skelbkite apie Karalių ir jo karalystę.“ Nuo to laiko Jehovos tarnai yra plačiai žinomi kaip „gerosios naujienos apie karalystę“ skelbėjai (Mt 4:23; 24:14).

15. Kodėl verta apmąstyti, kaip Jehova visais laikais tesi savo tarnams duotą žodį?

¹⁵ Verta apmąstyti, kaip nuostabiai Jehova visais laikais tesi savo tarnams duotą žodį. Tai stiprina mūsų tikėjimą, kad Dievas ir ateityje tikrai įgyvendins, ką pažadėjęs. Nuolat turėdami omenyje Jehovos pažadus, su džiaugsmu ir visišku pasitikėjimu lauksime to meto, kai jie virs tikrove.

16. Kaip esame laiminami už uolią tarnystę Dievui?

¹⁶ Jehova — kupinas galios ir labai veiklus Dievas. „Kas yra Tau lygus savo jėga?“ — klausė psalmininkas ir pridūrė: „Stipri Tavo ranka, aukštai pakelta tavo dešinė!“ (Ps 89:8, 13, Brb) Jehova darbuojasi pats, todėl ir mūsų triūsą Karalystės labui vertina ir laimina. Dievas mato, kad visi jo garbintojai — vyrai ir moterys, jauni ir seni — „nevalgo dykaduonio duonos“, nesėdi rankų sudėję (Pat 31:27). Uoliai darbuodamiesi sekame savo Kūrėju. O kai teokratinei veiklai atsidedame visa siela, patys jaučiamės laimingi ir džiuginame Jehovos širdį. (Perskaityk Psalmyno 62:13 [62:12, Brb].)

17, 18. Kaip, paklusdami Jehovos nurodymams, stipriname savo pasitikėjimą juo? Prašom pateikti pavyzdį.

 ¹⁷ Kaip tikėjimo darbai padeda dar labiau kliautis Jehova? Prisiminkime Biblijos pasakojimą apie izraelitų įžengimą į Pažadėtąją žemę. Jehova buvo paliepęs kunigams, nešantiems sandoros skrynią, žygiuoti tiesiai į Jordaną. Bet priėję upę, visi pamatė, kad po pavasario liūčių ji ištvinusi. Ką izraelitai darys? Įsikurs krante ir lauks savaitę kitą, kol vandenys nuslūgs? Ne, tauta visiškai pasitikėjo Jehova ir klusniai laikėsi jo nurodymų. Kas gi vyko toliau? Biblijoje rašoma: „Vos tik Skrynios nešėjai pasiekė Jordaną ir Skrynią nešusiųjų kunigų kojos palietė vandenį pakrantėje, vandenys, tekantys nuo aukštupio, sustojo [...]. Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros Skrynią, stovėjo ant sausos žemės pačioje Jordano vagoje, kol visa tauta perėjo per Jordaną“ (Joz 3:12-17). Koks įspūdingas reginys — srauni upė nustojo tekėjusi! Izraelitai matė, kaip Dievas už klusnumą juos palaimino, ir jų tikėjimas sutvirtėjo.

¹⁸ Šiandien Jehova, aišku, tokių stebuklų nedaro. Bet atsidavusių savo garbintojų tarnystę tikrai laimina. Dievo veikiamoji jėga įkvepia mums drąsos ir gerąją naujieną apie Karalystę įgalina skleisti visame pasaulyje. Be to, svarbiausias Jehovos liudytojas, Kristus Jėzus, savo mokinius patikino, kad padės jiems atlikti šį atsakingą darbą. Jis pasakė: „Eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones [...]. Aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:19, 20). Nemažai mūsų bendratikių, kuriems užkalbinti nepažįstamus žmones labai sunku, gali iš savo patirties paliudyti, kad tarnyboje šventosios dvasios padedami jie įveikia savo drovumą. (Perskaityk Psalmyno 119:46; 2 Korintiečiams 4:7.)

19. Kuo galime neabejoti, net jei nepajėgiame tarnauti tiek, kiek norėtume?

¹⁹ Kai kurie mūsų broliai ir sesės dėl garbaus amžiaus ar prastos sveikatos galbūt nepajėgia Jehovos tarnyboje nuveikti tiek, kiek norėtų. Vis dėlto jie gali neabejoti, kad „atjautos Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ puikiai žino kiekvieno krikščionio aplinkybes (2 Kor 1:3). Jehova brangina visa, ką darome dėl Karalystės. Tarnauti Dievui, tiesa, turime, kiek įstengiame. Tačiau nepamirškime štai ko: mūsų išgelbėjimas pirmiausia priklauso nuo to, ar tvirtai tikime Kristaus išperkamąja auka (Hbr 10:39).

20, 21. Iš ko bus akivaizdu, kad Jehova pasitikime?

²⁰ Dievatarnystei negailėkime nei laiko, nei jėgų, nei išteklių — „evangelizuotojo darbą“ dirbkime iš visos širdies (2 Tim 4:5). Padėti kitiems pasiekti „aiškų tiesos pažinimą“ mums tikras džiaugsmas (1 Tim 2:4). Šlovindami Jehovą turtėjame dvasiškai (Pat 10:22, Brb). Mūsų pasitikėjimas Kūrėju tada tampa dar tvirtesnis (Rom 8:35-39).

²¹ Kaip jau aptarėme, besąlygiškai kliautis Jehovos žodžiais neimsime savaime — tokį pasitikėjimą turime išsiugdyti. Tad stiprink jį bendraudamas su Dievu maldoje. Apmąstyk, kaip Jehova tesėdavo savo pažadus senovėje ir kaip tesės juos ateityje. Pasitikėjimas Dievu augs ir jei uoliai jam tarnausi. Jehovos įsakai, jo priminimai savo vertės nepraranda niekad. Jeigu jų paisysi, galėsi gyventi per amžius.