Kai miršta artimas žmogus, liejame ašaras, nes žinome, kad labai jo ilgėsimės. Jėzus, nors mylėjo Lozorių, verkė ne todėl, kad šis mirė. Iš Jono pasakojimo paaiškėja, kad graudžiausia Jėzui buvo matyti gedinčius mirusiojo artimuosius (Jn 11:36).

Gavęs žinią, kad Lozorius pasiligojo, Jėzus nesiskubino keliauti jo išgydyti. Jonas rašo: „Kai [Jėzus] išgirdo, kad Lozorius serga, jis dar dvi dienas pasiliko vietovėje, kurioje buvo“ (Jn 11:6). Kodėl Jėzus delsė? Ne be reikalo. Jis sakė: „Ta liga veda ne į mirtį, o į Dievo šlovę, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus“ (Jn 11:4). Jėzus žinojo, ką Lozoriui mirus padarysiąs Dievo šlovei — prikels savo brangų draugą iš kapo.

Kalbėdamas su mokiniais Jėzus prilygino mirtį miegui. Todėl ir sakė jiems, kad eina Lozoriaus pažadinti (Jn 11:11). Prikelti Lozorių iš mirties jis galėjo tarsi tėvas pažadina iš pogulio savo mažylį. Taigi sielotis dėl Lozoriaus mirties Jėzui tikrai nebuvo pagrindo.

Kodėl tad jis apsiašarojo? Kaip minėjome, atsakymas paaiškėja iš kitų Jono pasakojimo detalių. Kai Jėzus išvydo Lozoriaus seserį Mariją ir kitus liejančius ašaras, jis „širdyje sudejavo, susijaudino“. Matyti bičiulius kenčiant jam buvo labai skaudu. Jėzui tiek suspaudė širdį, kad jis apsiašarojo (Jn 11:33, 35).

Ši istorija liudija, jog Jėzus turi užtektinai galios grąžinti mūsų artimuosius iš mirties į gyvenimą naujajame pasaulyje. Dar suprantame, kad Jėzus nuoširdžiai užjaučia kiekvieną, netekusį brangaus žmogaus. Šis pasakojimas mus taip pat moko atjausti sielvartaujančius dėl artimojo mirties.

Nors žinojo, kad Lozorių prikels, Jėzus iš meilės ir gailestingumo savo gedintiems draugams vis tiek apsiašarojo. Panašiai ir mus atjauta gali skatinti verkti su verkiančiais (Rom 12:15). Tokia širdgėla nereiškia, jog žmogui stinga tikėjimo prikėlimu. Pavyzdį mums paliko Jėzus: prieš pat pažadindamas iš mirties Lozorių, jis iš užuojautos liūdintiems artimiesiems pravirko.