1. Kaip daugelis įsivaizduoja vergystę, tačiau apie kokį vergavimą užsimenama Romiečiams 12:11?

KAIP žmonės įsivaizduoja vergystę? Ne vienas pasakytų, kad vergo dalia nelengva: jis neturi jokios laisvės, yra žiauriai išnaudojamas, su juo elgiamasi neteisingai. Bet vergystė Dievui visiškai kitokia. Biblijoje sakoma, kad krikščionys noriai vergauja mylinčiam Šeimininkui. Apaštalas Paulius žodžiais „vergaukite Jehovai“ ragino tikėjimo draugus tarnauti Dievui iš meilės (Rom 12:11). Kokia tad yra krikščionio vergystė? Ką daryti, kad mūsų nepavergtų Šėtonas ir jo kontroliuojamas pasaulis? Koks atlygis laukia ištikimų Jehovos vergų?

2. a) Kodėl Izraelyje vergai kai kada atsisakydavo laisvės? b) Ką vaizdavo tai, kad šeimininkas perdurdavo vergui ausį?

² Kokia yra mūsų vergystė Jehovai, sužinome iš Įstatymo, duoto Izraelio tautai. Hebrajas vergas laisvę atgaudavo septintaisiais tarnybos metais (Iš 21:2). Tačiau jeigu mylėjo savo šeimininką ir norėjo toliau jam tarnauti, Įstatymas leido pasilikti. Šeimininkas tada turėjo pastatyti vergą prie durų ar durų staktos ir yla perdurti jam ausį (Iš 21:5, 6). Kodėl būtent ausį? Hebrajų kalboje, kaip ir lietuvių, žodis „klusnumas“ giminiškas žodžiui „klausyti“. Taigi ausies perdūrimas vaizdavo vergo norą klusniai tarnauti savo šeimininkui. Panašiai apsisprendėme ir mes: pasiaukodami Jehovai parodėme, kad jį mylime ir todėl mielai jam paklūstame.

3. Kas mus skatina pasiaukoti Dievui?

³ Dar prieš pasikrikštydami nutarėme tarnauti Jehovai, būti jo vergais. Pasiaukodami davėme įžadą klausyti Dievo ir vykdyti jo valią. Šį žingsnį žengėme patys, niekas mūsų nevertė. Net visai jauni mūsų broliukai ir sesutės krikštijasi pirmiausia ne dėl to, kad nudžiugintų tėvus, o dėl to, kad patys nori paskirti savo gyvenimą Dievui. Krikščionį  atsiduoti dangiškajam Valdovui, Jehovai, skatina meilė. Apaštalas Jonas rašė: „Tai ir yra Dievo meilė, — kad laikomės jo įsakymų“ (1 Jn 5:3).

4. Ko reikia, kad taptume „teisumo vergais“?

⁴ Kokie mes dėkingi Jehovai, kad galime būti jo vergai! Tikėjimas Kristaus išperkamąja auka išlaisvina mus iš nuodėmės jungo. Žinoma, tebesame netobuli, tačiau paklūstame jau nebe nuodėmei, o Jehovai ir Jėzui. Viename iš savo laiškų apie tai rašė apaštalas Paulius: „Laikykite save mirusiais nuodėmei, bet gyvenančiais Dievui Kristuje Jėzuje.“ Tada apaštalas bendratikius įspėjo: „Argi nežinote, kad jeigu kieno nors kaip vergai klausote, tai ir esate vergai to, kurio klausote, — arba nuodėmės, vedančios į mirtį, arba klusnumo, vedančio į teisumą? Bet dėkui Dievui, kad buvę nuodėmės vergai jūs iš širdies paklusote to pavyzdžio mokymui, kuriam buvote atiduoti. Taigi, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais“ (Rom 6:11, 16-18). Vadinasi, paklusdami iš širdies, kaip minėjo Paulius, ir pasiaukodami Jehovai, tampame „teisumo vergais“.

5. Kokią vidinę kovą kiekvienas kovojame ir kodėl?

⁵ Tačiau laikytis savo pasiaukojimo įžado ne visada lengva — nuolat turime kovoti dvejopą kovą. Visų pirma, kaip ir Paulius, grumiamės su savo pačių netobulumu. Apaštalas rašė: „Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu, tačiau savo kūno nariuose matau kitą įstatymą: jis kariauja su mano proto įstatymu ir daro mane belaisviu nuodėmės įstatymo, veikiančio mano nariuose“ (Rom 7:22, 23). Kadangi esame netobuli, privalome be paliovos slopinti kūno geismus. Apaštalas Petras ragino: „Būkite kaip laisvi žmonės, tačiau ne tokie, kurie savo laisve dangsto blogį, bet kaip Dievo vergai“ (1 Pt 2:16).

6, 7. Ką Šėtonas daro, kad pasaulis atrodytų patrauklus?

⁶ Antra, kovojame su demonų kontroliuojamu pasauliu. Šėtonas, pasaulio valdovas, visais įmanomais būdais bando palaužti mūsų ištikimybę Jehovai ir Jėzui. Jis siekia, kad pasiduotume žlugdančiai jo įtakai ir taptume jo vergais. (Perskaityk Efeziečiams 6:11, 12.) Šėtonas deda pastangas, kad pasaulis mums atrodytų patrauklus, viliojantis. Apaštalas Jonas priminė: „Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės. Juk visa, kas pasaulyje — kūno geismas, akių geismas, puikavimasis pragyvenimo ištekliais, — yra ne iš Tėvo, o iš pasaulio“ (1 Jn 2:15, 16).

⁷ Daugelį žmonių šiandieną užvaldęs troškimas praturtėti. Šėtonas perša mintį, kad laimė — tai pinigai. Pirkėjus masina didžiuliai prekybos centrai. Reklama skatina įsigyti vis naujų daiktų, iki valios pramogauti. Turizmo agentūros siūlo pakeliauti po egzotiškus kraštus, aišku, su kompanija žmonių, kurie nepuoselėja dvasinių vertybių. Aplinkui tik ir girdėti „mėgaukis gyvenimu“, tačiau už tokio raginimo visada slypi pasaulyje paplitęs vartotojiškas požiūris.

8, 9. Į kokią vergiją galima greitai pakliūti ir kodėl ji labai pavojinga?

⁸ Pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje buvo tokių, kurie persiėmė pasaulio dvasia. Apie juos apaštalas Petras rašė: „Jie mėgsta ištaigauti vidury dienos. Jie — tikros dėmės ir ydos — jaučia didžiausią malonumą skleisdami  apgaules, kai vaišinasi drauge su jumis. [...] Jie kalba tuščias, išpūstas kalbas, kūno geismais bei įžūliu elgesiu vilioja vos pasprukusius nuo einančių klystkeliais ir žada jiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai. Juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu“ (2 Pt 2:13, 18, 19).

⁹ Asmuo, tenkindamas „akių geismą“, tikrai nebus laisvas. Priešingai, jis ima vergauti nematomam šio pasaulio valdovui, Šėtonui (1 Jn 5:19). Tapti materializmo vergu galima greitai, bet išsivaduoti iš šios vergijos būna labai sunku.

10, 11. a) Ką Šėtonas šiandien ypač dažnai puola? b) Kokių sunkumų jaunam krikščioniui gali kilti dėl aukštojo mokslo?

¹⁰ Šiandien, kaip ir kadaise Edeno sode, Šėtonas labiausiai taikosi į nepatyrusius. Jo atakos ypač dažnai nukreiptos prieš jaunuolius. Kai žmogus dar pačioje jaunystėje pasisiūlo vergauti Jehovai, Šėtonas tiesiog netveria apmaudu. Jis nori, kad krikščionys, jauni ar seni, sulaužytų atsidavimo ir ištikimybės Dievui įžadą.

¹¹ Grįžkime prie pavyzdžio apie aną vergą, nutarusį likti pas savo šeimininką. Kai jam perdūrė ausį, kurį laiką skaudėjo. Bet skausmui praėjus liko amžina žymė, bylojanti, kokią tarnybą jis pasirinko. Panašiai ir jaunuoliui: apsispręsti gyventi kitaip nei bendraamžiai išties nelengva, gal net tikra kančia. Šėtonas bando įteigti, kad gyvenimas bus prasmingas tik tada, jei turėsi gerą darbą, kopsi karjeros laiptais. Bet krikščionims dera atminti, kaip svarbu yra puoselėti dvasingumą. „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“, — mokė Jėzus (Mt 5:3). Krikščionys paaukojo savo gyvenimą Jehovai, įsipareigojo vykdyti jo, ne Šėtono valią. Dievo įstatymu jie džiaugiasi, mąsto apie jį dieną naktį. (Perskaityk Psalmyno 1:1-3.) Deja, daugelis šiandien siūlomų aukštojo mokslo studijų programų atima tiek laiko, kad jo vargiai belieka Jehovos žodžiams apmąstyti ir jam tarnauti.

12. Kokia dilema iškyla daugeliui jaunuolių?

¹² Pasaulis gali labai apsunkinti Jehovos tarno gyvenimą. Pirmajame laiške korintiečiams Paulius rašė: „Vergas  buvai pašauktas? Nesikrimsk dėl to. Bet jeigu gali tapti laisvas, pasinaudok ta galimybe“ (1 Kor 7:21). Anuomet vergui, kurio gyvenimą kitatikis šeimininkas visaip kartino, būtų buvę kur kas geriau tapti laisvam. Mūsų laikais daugelyje šalių privaloma lankyti mokyklą iki tam tikro amžiaus. Tada jaunuoliai gali rinktis — mokslus tęsti ar ne. Jeigu krikščionis nutaria siekti aukštojo išsilavinimo vien dėl to, kad turėtų gerai apmokamą, prestižinį darbą, jis apriboja savo galimybes imtis visalaikės tarnybos. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:23.)

13. Koks išsilavinimas Jehovos tarnams yra naudingiausias?

¹³ Krikščionis Kolosuose Paulius perspėjo: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepasigrobtų, suviliojęs filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2:8). Ir šiais laikais daugelis idėjų, kurias propaguoja visuomenės intelektualai, yra persmelktos „filosofijos ir tuščios apgaulės, paremtos žmonių tradicija“. Aukštųjų mokyklų absolventai, nors ir sukaupę akademinių žinių, dažniausiai turi nedaug arba visai neturi praktinių įgūdžių, būna nepasirengę gyvenimui. Todėl Jehovos tarnai renkasi tokį išsilavinimą, kuris pirmiausiai suteiktų praktinių žinių ir padėtų išsilaikyti. Šitaip jie gali susitelkti į tarnybą Dievui. Krikščionys paiso patarimo, Pauliaus duoto Timotiejui: „Žinoma, dievotumu išties galima daug pelnyti, — jei pasitenkiname tuo, ką turime. [...] Taigi, turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo patenkinti“ (1 Tim 6:6, 8). Užuot siekę gauti mokslo laipsnį ar garbės titulą, tikrieji krikščionys stengiasi užsitarnauti kai ką daug garbingesnio — apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „pristatomuosius laiškus“. Tie „laiškai“ yra žmonės, kuriems padedame tapti Kristaus mokiniais. Ieškodami jų, tarnyboje triūsiame kiek pajėgiame. (Perskaityk 2 Korintiečiams 3:1-3.)

14. Ką Paulius, remiantis jo žodžiais iš Filipiečiams 3:8, manė apie garbę vergauti Dievui ir Kristui?

¹⁴ O kaip buvo su pačiu Pauliumi? Jis išėjo mokslus prie judėjų įstatymo  žinovo Gamalielio kojų. Dabar toks išsilavinimas prilygtų universitetiniam. Tačiau, lygindamas savo mokslingumą su garbe vergauti Dievui ir Kristui, Paulius padarė tokią išvadą: „Aš [...] visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, neprilygstamo pažinimo.“ Dar pridūrė: „Dėl jo aš nusprendžiau visko atsisakyti ir laikau tai atliekomis, kad laimėčiau Kristų“ (Fil 3:8). Toks požiūris padeda jaunam krikščioniui sykiu su dievobaimingais tėvais išmintingai apsispręsti renkantis išsilavinimą. (Žiūrėk iliustracijas.)

15, 16. Kokį lavinimą teikia Jehova ir koks tokio lavinimo tikslas?

¹⁵ Kokia atmosfera vyrauja daugelyje aukštojo mokslo įstaigų? Kai kurių studentų požiūris į moralę labai atsainus, jie nelinkę niekam paklusti (Ef 2:2). O Jehovos organizacijoje išsilavinimą, ir dar patį aukščiausią, žmogus įgyja ramioje, malonioje krikščionių bendruomenės aplinkoje. Kiekvienam iš mūsų daug naudos teikia kassavaitinė teokratinės tarnybos mokykla. Organizuojami Biblijos mokymo kursai nevedusiems broliams ir sutuoktiniams, tarnaujantiems pionieriais. Teokratinis lavinimas moko mus paklusti dangiškajam Šeimininkui, Jehovai.

¹⁶ Ieškoti dvasinių lobių galime naudodamiesi mūsų bendrijos leidinių rodykle ir kompiuterine biblioteka. Tokio lavinimosi tikslas — būti atsidavusiais jo garbintojais, dar geriau eiti jam dievatarnystę. Taip pat mokomės, kaip padėti kitiems susitaikyti su Dievu (2 Kor 5:20). O šie savo ruožtu irgi galės mokyti vis naujus žmones (2 Tim 2:2).

17. Kokio atlygio galime tikėtis rinkdamiesi patį aukščiausią išsilavinimą?

¹⁷ Jėzaus palyginime apie talentus du ištikimi vergai pelnė pagyrimą už savo uolų triūsą. Ir vergai, ir šeimininkas labai džiaugėsi. Rodydamas savo palankumą, šeimininkas jiems pavedė dar atsakingesnes pareigas. (Perskaityk Mato 25:21, 23.) Aukščiausias, tai yra teokratinis, išsilavinimas irgi teikia daug džiaugsmo, garantuoja puikų atlygį. Štai Maiklo pavyzdys. Mokslai jam sekėsi labai gerai, tad pedagogai jį pasikvietė aptarti mokymosi universitete galimybes. Bet Maiklo planai, jų nuostabai, buvo kitokie. Jis baigė trumpus profesinius kursus, įgijo vertingų darbo įgūdžių. Netrukus jau galėjo pats užsidirbti pragyvenimui ir tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Ar Maiklas jaučiasi ką nors praradęs? „Teokratinis išsilavinimas, kurį įgijau tarnaudamas pionieriumi, o vėliau ir bendruomenės vyresniuoju, yra neįkainojamos vertės, — sako Maiklas. — Jehova mane gausiai laimina, patiki atsakingas užduotis. Visa tai nė iš tolo neprilygsta jokiems pinigams, kuriuos būčiau galėjęs uždirbti. Iš tiesų džiaugiuosi, kad nusprendžiau nesiekti aukštojo išsilavinimo.“

18. Kodėl verta rinktis patį aukščiausią išsilavinimą?

¹⁸ Pats aukščiausias išsilavinimas padeda mums perprasti Jehovos valią, jam vergauti. Taip pat suteikia viltį, kad būsime išvaduoti „iš gendamybės vergijos“ ir galiausiai įgysime „šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21). Visų svarbiausia, jei leidžiamės Jehovos mokomi, parodome, kad savo dangiškąjį Šeimininką labai mylime (Iš 21:5).