1, 2. a) Kodėl svarbu būti „budriems melstis“? b) Apie ką verta pamąstyti?

NE VIENAS, dirbantis naktinį darbą, sako, kad sunkiausia likti žvaliam prieš pat aušrą. Tai verta įsidėmėti ir krikščionims. Šėtono valdomas pasaulis skendi tirščiausioje tamsoje. Tačiau naktis tuojau pasitrauks (Rom 13:12). Kaip būtų pavojinga šį ankstyvą priešaušrį užmigti! Todėl visiems mums itin svarbu paisyti Šventojo Rašto paraginimo išsaugoti „sveiką nuovoką“ ir būti „budriems melstis“ (1 Pt 4:7).

² Kadangi gyvename ypatingu istorijos laikotarpiu, verta pamąstyti: ar esu budrus melstis? Ar mano maldos įvairaus turinio? Ar nuolat joms atsidedu? Ar esu pratęs melstis už kitus, o gal dėstau vien savo norus ir poreikius? Kiek malda svarbi, kad būčiau išgelbėtas?

3. Koks gali būti maldos turinys?

³ Efezo krikščionis Paulius skatino atsidėti „visokioms maldoms“ (Ef 6:18). Jehovą dažnai prašome suteikti būtiniausių dalykų, padėti įveikti sunkumus. „Maldos klausytojas“, didžiai mus mylėdamas, palenkia ausį ir girdi mūsų prašymus (Ps 65:2, Jr). Vis dėlto mūsų maldos turi būti įvairaus turinio. Į Dievą dera kreiptis gyriaus, padėkos maldomis, taip pat maldavimais.

4. Kodėl girti Jehovą turime kuo dažniau?

⁴ Girti Jehovą galime už daug ką. Aukštiname jį už „didžius darbus“ ir „iškilią didybę“. (Perskaityk Psalmyno 150:1-6.) Štai 150 psalmė  susideda vos iš šešių eilučių, bet joje net keliolika kartų esame raginami šlovinti Jehovą. Kitos psalmės eiliuotojas, kupinas pagarbos Dievui, giedojo: „Šlovinu tave kasdien septynis kartus, nes teisūs tavo sprendimai“ (Ps 119:164). Jehova iš tiesų vertas gyriaus. Argi neturėtume jo liaupsinti „kasdien septynis kartus“, kitaip tariant, kuo dažniau?

5. Kaip padėkos maldos Jehovai mus apsaugo?

⁵ Jehovai taip pat turime dėkoti. Paulius Filipų krikščionims rašė: „Dėl nieko nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4:6). Gyvename paskutinėmis dienomis, kai daugelis žmonių nedėkingi (2 Tim 3:1, 2). Jei nebūsime atsargūs, toks polinkis gali persiduoti ir mums. Todėl maldoje Jehovai už viską iš širdies dėkokime. Taip apsisaugosime nuo pasaulio dvasios, išmoksime tenkintis tuo, ką turime, neimsime murmėti ir skųstis savo dalia (Jud 16). Šeimos galva, maldose tardamas Dievui „ačiū“, sykiu skatina ir žmoną bei vaikus būti dėkingus.

6, 7. Ką galime vadinti maldavimu ir ko Jehovos dera maldauti?

⁶ Jehova girdi ir mūsų maldavimus — karštas maldas iš sielos gelmių. Ko galime jį maldauti? Pagalbos, kai esame persekiojami, kai pakerta sunki liga. Tokiomis aplinkybėmis Dievo mes, aišku, šaukte šaukiamės. Bet ar maldavimus jam dera siųsti tik užklupus negandoms?

⁷ Prisiminkime Jėzaus pavyzdinę maldą, kurioje jis kalbėjo apie Dievo vardą, jo Karalystę ir valią. (Perskaityk Mato 6:9, 10.) Pasaulis šiandieną persmelktas blogio. Valdžios nepajėgios pasirūpinti net būtiniausiais piliečių poreikiais. Todėl turime melsti, kad dangiškojo Tėvo vardas būtų pašlovintas, kad jo Karalystė padarytų galą Šėtono valdymui. Taip pat maldaukime, kad Jehovos valia būtų vykdoma kaip danguje, taip ir žemėje. Tad likime budrūs ir artinkimės prie Jehovos „visokiomis maldomis“.

8, 9. Kodėl neturėtume smerkti Petro ir kitų apaštalų už tai, kad Getsemanės sode užmigo?

⁸ Apaštalas Petras, krikščionis raginęs būti „budrius melstis“, kartą pats prarado budrumą. Kol Jėzus Getsemanės sode meldėsi, Petras drauge su kitais mokiniais užsnūdo. Net kai Jėzus priminė, kad budėtų ir melstųsi, jie vis tiek miegojo. (Perskaityk Mato 26:40-45.)

⁹ Ar galime smerkti Petrą ir kitus už tai, kad nepajėgė likti budrūs? Atminkime, kad ta diena juos nemenkai nuvargino. Apaštalai viską suruošė Paschai, ją atšventė. Tada Jėzus įsteigė šventę, vadinamą Viešpaties vakariene, — parodė, kaip reikia paminėti jo mirtį (1 Kor 11:23-25). Sugiedoję himnus, siauromis Jeruzalės gatvėmis jie nužingsniavo į Alyvų kalną (Mt 26:30, 36). Kol nusigavo iki Getsemanės sodo, tikriausiai jau buvo gerokai po vidurnakčio. Tokiomis aplinkybėmis  mus, galimas dalykas, irgi būtų įveikęs miegas. Pailsusių apaštalų Jėzus neėmė kritikuoti, tik su atjauta tarė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“

10, 11. a) Ko Petras pasimokė iš įvykių Getsemanės sode? b) Ko pats pasimokai iš Petro?

¹⁰ Tos nakties įvykiai Getsemanės sode Petrui buvo gera pamoka. Kadangi nebudėjo, jis patyrė skaudžių išgyvenimų. Kiek anksčiau Jėzus mokiniams kalbėjo: „Šiąnakt jūs visi dėl manęs suklupsite.“ Petras tuoj pat pareiškė: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ Jėzus tada pasakė, kad šis triskart jo išsižadės. Bet Petras toliau tvirtino: „Net jeigu man tektų mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu“ (Mt 26:31-35). Jėzaus žodžiai vis dėlto išsipildė — Petras vėliau paneigė jį pažįstąs. Prislėgtas dėl tokio savo poelgio, apaštalas „karčiai pravirko“ (Lk 22:60-62).

¹¹ Iš savo patirties Petras tikrai pasimokė ir polinkį pernelyg pasitikėti savimi įveikė. Čia jam, be abejo, padėjo malda. Iš kur tai žinome? Skatinimą būti „budriems melstis“ randame kaip tik Petro laiške. Ar klausome šio šventosios dvasios įkvėpimu užrašyto pamokymo? Ar meldžiamės nuolat ir šitaip parodome, kad kliaujamės Jehova? Turėkime omenyje ir apaštalo Pauliaus žodžius: „Kas manosi stovįs, težiūri, kad neparpultų“ (1 Kor 10:12).

12. Kodėl Nehemijas mums yra puikus pavyzdys?

¹² Dabar pakalbėkime apie Nehemiją. Jis gyveno penktajame amžiuje prieš mūsų erą ir tarnavo Persijos karaliaus Artakserkso taurininku. Nuoširdžios Nehemijo maldos — puikus pavyzdys. Šis vyras ne vieną dieną pasninkavo ir meldėsi Jehovai, liūdėdamas dėl sunkios žydų padėties Jeruzalėje (Neh 1:4). Artakserksas kartą pasiteiravo, kodėl jis toks prislėgtas. Ką Nehemijas tada darė? Jis rašo: „Aš pasimeldžiau dangaus Dievui“ (Neh 2:2-4). Jehova į jo maldas atsakė ir reikalą išsprendė savo tautos labui (Neh 2:5, 6). Kaip visa tai turėjo sustiprinti Nehemijo tikėjimą!

13, 14. Kaip galime išsaugoti tikėjimą tvirtą ir neleisti Šėtonui mūsų sugniuždyti?

 ¹³ Jeigu nuolat atsidėsime maldai, mums, kaip ir Nehemijui, ji padės išsaugoti tikėjimą tvirtą. Šėtonas yra negailestingas priešas ir taikosi pulti tada, kai jaučiamės nusilpę. Jei mus kamuoja kokia liga, pavyzdžiui, depresija, galime imti manyti, kad laikas, kurį kas mėnesį skiriame evangelizacijos tarnybai, Jehovai visiškai nereikšmingas. Kitus gal vargina nerimastingos mintys dėl praeities išgyvenimų. Šėtonas norėtų įpiršti, kad esame beverčiai, norėtų suardyti emocinę pusiausvyrą, nusilpninti mūsų tikėjimą. Bet šitaip nenutiks, jei būsime „budrūs melstis“. O turėdami rankoje „didįjį tikėjimo skydą“, galėsime „užgesinti visas degančias piktojo strėles“ (Ef 6:16).

¹⁴ Jei maldose vis budėsime, mūsų neišmuš iš vėžių netikėti mėginimai, ištikimybės Jehovai nesulaužysime. Užklupti sunkumų, prisiminkime Nehemiją — jis iškart šaukėsi Dievo. Tik su Jehovos pagalba nepasiduosime gundymams ir sėkmingai atlaikysime tikėjimo išbandymus.

15. Ką apie savo maldas kiekvienam vertėtų pagalvoti?

¹⁵ Jėzus meldėsi už Petrą, kad šio tikėjimas neužgestų (Lk 22:32). Kristaus pavyzdžiu sekė atsidavęs pirmojo amžiaus krikščionis Epafras — karštai meldėsi dėl bendratikių kolosiečių. Šiems apaštalas Paulius apie Epafrą rašė: „Jis visuomet grumiasi  už jus maldose, kad tobuli ir su tvirtu įsitikinimu laikytumėtės visoje Dievo valioje“ (Kol 4:12). Pagalvok: ar ir aš taip grumiuosi už savo brolius ir seses visame pasaulyje? Ar dažnai prašau Jehovą padėti tiems bendratikiams, kuriuos ištiko stichinė nelaimė? Kada paskutinį kartą meldžiausi už Dievo tarnus, organizacijoje einančius atsakingas pareigas? Ar nepamirštu maldoje paminėti sunkumų prislėgtų bendruomenės narių?

16. Ar mūsų maldos už bendratikius gali jiems padėti? Prašom paaiškinti.

¹⁶ Savo maldomis tikrai galime padėti tikėjimo broliams ir sesėms. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:11.) Žinoma, Jehova neprivalo imtis veiksmų vien todėl, kad to nepaliaujamai prašo daug jo garbintojų. Vis dėlto jam džiugu matyti, kad rūpinamės vieni kitų gerove, ir tokių mūsų maldų jis tikrai nenuleidžia negirdomis — mielai į jas atsako. Melstis už mūsų brolijos narius yra garbinga pareiga, žiūrėkime į ją rimtai. Kaip ir Epafras, savo meilę bendratikiams ir rūpinimąsi jais parodysime grumdamiesi už juos maldose. Jei taip darysime, patys jausime pasitenkinimą, nes juk „didesnė laimė duoti negu imti“ (Apd 20:35).

17, 18. Kodėl turime likti „budrūs melstis“?

¹⁷ Apaštalas Paulius, kalbėdamas, jog „naktis beveik praslinko, diena prisiartino“, be kita ko, priminė: „Jau atėjo valanda jums pabusti iš miego. Juk dabar mūsų išgelbėjimas arčiau nei tada, kai įtikėjome“ (Rom 13:11, 12). Dievo pažadėtas naujasis pasaulis jau visai nebetoli, mūsų išgelbėjimas kur kas arčiau, nei galbūt manome. Todėl privalu saugotis neįpulti į dvasinį snaudulį ir nešvaistyti pasaulio reikalams tiek laiko, kad jo nebeliktų pabūti su Jehova — maldoje išlieti jam širdį. Likime „budrūs melstis“. Tai padės mums, laukiantiems Jehovos dienos, „pasižymėti šventais poelgiais ir dievotumo darbais“ (2 Pt 3:11, 12). Savo gyvensena šitaip liudysime, jog esame budrūs ir tvirtai tikime, kad šios santvarkos pabaiga arti. Melstis turime be paliovos (1 Tes 5:17). Sekime Jėzumi ir skirkime laiko vienumoje pakalbėti su Jehova. Maldai atsidėdami, jausimės esą dar arčiau Jehovos (Jok 4:7, 8). O prie jo juk taip gera būti!

¹⁸ Šventajame Rašte sakoma: „Savo žemiškojo gyvenimo dienomis Kristus garsiai šaukdamas ir su ašaromis siuntė maldavimus ir prašymus tam, kuris galėjo išgelbėti jį iš mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo“ (Hbr 5:7). Jėzus maldavimais ir prašymais šaukėsi Dievo ir liko jam ištikimas iki pat gyvenimo žemėje pabaigos. Todėl Jehova išvadavo savo Sūnų iš mirties ir apdovanojo nemarybe danguje. Mes, kad ir kokių patirsime gundymų ir mėginimų, taip pat pajėgsime likti ištikimi dangiškajam Tėvui. Jei tik būsime „budrūs melstis“, laimėsime amžinojo gyvenimo dovaną.