KATRIN iš Jungtinių Valstijų pasikrikštijo šešiolikos. Ji visada rimtai žiūrėjo į savo krikščionišką tarnystę, bet vietovėje, kur darbavosi, mažai kas klausėsi žinios apie Karalystę. Sesė dalijasi prisiminimais: „Skaitydavau atsitikimus apie žmones, kurie meldė Dievą atsiųsti ką nors, kad padėtų jį pažinti. Man irgi taip norėjosi rasti tokį žmogų, deja, nepavykdavo.“

Po daugelio tarnystės metų savo vietovėje Katrin ėmė galvoti, ar nepersikėlus į tokį kraštą, kur geroji naujiena apie Karalystę žmones labiau patraukia. Tik abejojo, ar ištvers be namų. Išvykusi ji tebuvo vienintelį kartą ir tik porai savaičių, bet visą tą laiką kasdien ilgėjosi saviškių. Tačiau troškimas patirti džiaugsmą, kai padedi tiems, kurie ieško Jehovos, nugalėjo dvejones. Pasvarsčiusi apie keletą vietų, kur galėtų tarnauti, ji užklausė Guamo filialą ir gavo iš ten reikiamą informaciją. Galiausiai 2007-ųjų liepą Katrin (tuo laiku jai buvo 26 metai) atvyko į Saipaną — Ramiojo vandenyno salą, esančią už daugiau nei 10 000 kilometrų nuo namų. Kaip čia jai sekėsi?

Pradėjusi tarnystę naujoje bendruomenėje, sesė netrukus sutiko Doris. Ši penktą dešimtį įpusėjusi moteris mielai panoro studijuoti Bibliją. Kai iš knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? jos baigė nagrinėti tris skyrius, Katrin susirūpino. Ji pasakoja: „Doris buvo tokia gera mokinė, jog aš bijojau, kad tik ko nesugadinčiau. Anksčiau neteko reguliariai vesti Biblijos studijų, todėl maniau, jog užsiėmimams su Doris tiktų išmaningesnė, galbūt jos amžiaus sesė.“ Katrin maldoje paprašė Jehovą padėti rasti tinkamiausią bendratikę, kuriai galėtų patikėti savo studijuotoją. Apie būsimą pokytį ruošėsi pasakyti Doris.

Katrin prisimena, kas vyko toliau: „Dar nespėjau Doris nieko užsiminti, kai ji pati kreipėsi į mane dėl vieno reikalo. Pasidalijau patirtimi, kaip panašioje situacijoje Jehova man parodė išeitį. Doris padėkojo.“ Ji tarė: „Jehova man padeda per tave. Kai pirmąkart atėjai į namus, jau ne vieną valandą skaičiau Bibliją. Verkiau ir prašiau Dievo atsiųsti žmogų, kuris padėtų ją suprasti. Tada tu ir pasibeldei į duris. Jehova  atsakė į mano maldą.“ Kai Katrin pasakoja apie tą jaudinantį momentą, jos akyse sužvilga ašaros. Sesė džiaugiasi: „Doris žodžiai buvo atsakymas į mano maldą. Šitaip Jehova patikino, jog tinku vesti jai Biblijos studijas.“

Doris pasikrikštijo 2010 metais ir dabar pati veda kelerias Biblijos studijas. Katrin sako: „Kaip nuostabu, kad mano sena svajonė padėti nuoširdžiam žmogui tapti Jehovos tarnu pagaliau išsipildė!“ Šiuo metu Katrin tarnauja specialiąja pioniere Ramiojo vandenyno saloje Kosrajėje ir yra labai laiminga.

Daugiau nei šimtas brolių ir sesių iš svetur (nuo 19 iki 79 metų amžiaus) tarnauja tose Mikronezijos salose, kur itin reikia pagalbos. Kaip šie darbštuoliai jaučiasi, gražiai apibūdina Erika, atvykusi į Guamą 2006-aisiais būdama devyniolikos. Ji pasakoja: „Tarnauti pioniere teritorijoje, kur žmonės trokšte trokšta tiesos, nepaprastai smagu. Esu labai dėkinga Jehovai, kad padėjo imtis šio darbo. Toks gyvenimas — pats geriausias!“ Dabar Erika su džiaugsmu darbuojasi specialiąja pioniere vienoje iš Maršalo Salų, Ebejėje. Aišku, tarnystė svečioje šalyje nebūna be sunkumų. Pakalbėkime apie tris iš jų ir apie tai, kaip juos įveikti.

Gyvenimo būdas. Saimonas atvyko į Palau 2007 metais, kai jam buvo dvidešimt dveji. Netruko pastebėti, jog čionai, lyginant su gimtąja Anglija, užsidirbti įmanu tik menką sumelę. „Įpratau neišlaidauti. Dabar apdairiai renkuosi, kokius maisto produktus pirkti, ir ieškau jų už patrauklią kainą. Jei kas sulūžta, perku panaudotų detalių ir susirandu, kas padėtų man suremontuoti pačiam.“ Kaip elementarus būvis jį paveikė? Saimonas sako: „Tokia gyvensena padėjo suprasti, ko man iš tikrųjų reikia ir kaip apsieiti be didelio uždarbio ir be daugelio daiktų. Ne kartą aiškiai pajutau, kaip Jehova manimi rūpinasi. Per septynerius čia ištarnautus metus visada turėjau maisto ir būstą.“ Jehova tikrai palaiko kiekvieną, kas dėlei Karalystės supaprastina savo gyvenseną (Mt 6:32, 33).

Namų ilgesys. Štai ką sako Erika: „Šeimoje mes labai prisirišę vienas prie kito, todėl nuogąstavau, jog ilgėdamasi saviškių negalėsiu susitelkti į tarnystę.“ Kaip ji ruošėsi įveikti kliūtį? „Prieš išvykdama skaitydavau Sargybos bokšto straipsnius apie tuos, kuriuos slėgė namų ilgesys. Širdyje nusiteikiau priimti tokį iššūkį. Viename straipsnyje buvo pacituoti dukrai pasakyti mamos žodžiai apie Dievo pagalbą: „Jehova gali tavimi pasirūpinti geriau nei aš.“ Ta mintis išties mane sustiprino.“ Hana su savo vyru Patriku  tarnauja Madžūre (Maršalo Salos). Hanai namų ilgesį padeda įveikti bendrystė su vietiniais broliais ir sesėmis. Ji pasakoja: „Nuolat dėkoju Jehovai už mūsų pasaulinę broliją. Tai irgi mano šeima. Jei ne bendratikių meilė ir parama, negalėčiau tarnauti svečioje šalyje, kur trūksta skelbėjų.“

Būtina susirasti draugų. „Atvykęs į kitą šalį, pajunti didelį skirtumą, — dalijasi patirtimi Saimonas. — Kartais man labai trūksta žmogaus, su kuriuo galėčiau pajuokauti ir kuris mane suprastų.“ Erika sako: „Iš pradžių jaučiausi tarsi būčiau visų pamiršta, bet tai padėjo man patikrinti savo motyvus. Juk persikėliau čia ne dėl asmeninės naudos, o norėdama daugiau atsidėti Jehovos darbui.“ Ji tęsia: „Laikui bėgant susiradau puikių draugų. Juos labai branginu.“ Saimonas, kad galėtų plačiau atverti savo širdį čia gyvenantiems broliams ir sesėms, negailėjo pastangų išmokti palaujiečių kalbą (2 Kor 6:13). Tai dar labiau suartino jį su bendratikiais. Išties, kai vietiniai ir iš svetur atvykę skelbėjai darbuojasi petys į petį, tarp jų užsimezga šilta draugystė. Kokio dar atlygio sulaukia visi, noriai pasisiūlę tarnauti ten, kur reikia pagalbos?

Apaštalas Paulius patikino: „Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 9:6). Šie žodžiai tinka tiems, kas praplėtė savo tarnystę. Koks gi yra jų derlius Mikronezijoje?

Čionai iki šiol nesunku surasti žmonių, norinčių studijuoti Bibliją. Gera matyti, kaip jie taiko Dievo Žodžio principus ir daro pažangą. Patrikas su Hana triūsė dar ir Angaure, mažytėje saloje, turinčioje 320 gyventojų. Praleidę tenai du mėnesius, jie susipažino su vieniša mama. Moteris iškart sutiko studijuoti Bibliją. Ji gaudydavo kiekvieną tiesos žodį ir ilgainiui visiškai pakeitė savo gyvenseną. Hana prisimena: „Kaskart po studijų palikę jos namus ir sėdę ant dviračių susižvalgydavome ir sušukdavome: „Ačiū tau, Jehova!“ Žinojau, kad jis vienaip ar kitaip būtų patraukęs tą moterį į savo pusę. Vis dėlto kaip malonu, kai tarnaudami čia, kur reikia mūsų pagalbos, tokią „avelę“ patys suradome ir padėjome jai pažinti Jehovą. Tai vienas iš džiugiausių potyrių mūsų gyvenime!“ Erika irgi tvirtina: „Padėdamas žmogui pažinti Jehovą, jauti neapsakomą džiaugsmą.“

Daugelyje šalių labai reikia Karalystės skelbėjų. Ar galėtum vykti ten, kur laukiama tokių darbininkų? Melsk Jehovą sustiprinti troškimą išplėsti tarnystę. Pasikalbėk apie tai su savo bendruomenės vyresniaisiais, rajono prižiūrėtoju arba su tais, kurie buvo išvykę į kitą šalį padėti tenykščiams broliams ir sesėms. Kai tavo planai taps aiškesni, į filialą, kuris prižiūri veiklą tavo pasirinktoje vietovėje, parašyk laišką ir paprašyk daugiau informacijos. * Gal ir tu gali būti tarp tūkstančių jaunų bei pagyvenusių, viengungių ir susituokusių bendratikių, kurie mielai sutiko vykti ten, kur trūksta skelbėjų, ir džiaugiasi sulaukę gausaus derliaus.