SUEITI draugėn ir vaišintis nuo Jehovos stalo jo garbintojams visais laikais buvo tikra šventė. Sotinantis dvasios penu, su bendratikiais smagu pasistiprinti ir maistu, kuris suteikia fizinių jėgų.

Štai 1919-ųjų rugsėjį Biblijos tyrinėtojai surengė aštuonių dienų kongresą Kedrų kyšulyje (Cedar Point) (Ohajo valstija, JAV). Kongreso delegatai turėjo apsistoti viešbučiuose, čia jiems turėjo būti parūpinta ir maisto. Bet atvykusiųjų buvo ne vienu tūkstančiu daugiau nei planuota. Išvydę atplūstančias minias, daug padavėjų atsisakė dirbti. Vienos valgyklos vedėjas, nebežinodamas, ką daryti, pasiteiravo, ar negalėtų padėti kas nors iš jaunų delegatų. Daugelis mielai sutiko. Viena jų, Seidi Grin, vėliau sakė štai ką: „Pirmąkart dirbau padavėja. Bet visiems buvo labai smagu.“

Paskesniais metais per kongresus būdavo įrengiamos valgyklos ir daugybė savanorių su džiaugsmu patarnaudavo tikėjimo broliams ir sesėms. Šitaip darbuodamiesi su bendratikiais, nemažai jaunuolių užsidegė noru siekti dvasinių tikslų. Štai Gledis Bolton, pasisiūliusi padėti valgykloje per vieną kongresą 1937 metais, pasakojo: „Susipažinau su žmonėmis iš kitų vietų ir jie pasidalijo patirtimi, kaip įveikė įvairius sunkumus. Būtent nuo tada ir pradėjau puoselėti viltį tapti pioniere.“

Bijula Kouvi, dar viena ano meto kongresų dalyvė, sakė: „Atsidavę savanoriai dirbo darniai kaip laikrodis.“ Aišku, būdavo ir nelengvų momentų. Pavyzdžiui, Andželas Manera sužinojo esąs paskirtas patarnauti valgykloje tik tada, kai įžengė į Dodžerio stadioną Los Andžele (Kalifornijos valstija, JAV), kuriame 1969-aisiais vyko kongresas. Brolis prisipažino: „Tai buvo vienas didžiausių netikėtumų mano gyvenime.“ Be kita ko, prieš kongresą iki virtuvės dar reikėjo iškasti 400 metrų dujotiekio tranšėją.

1982-aisiais Siera Leonėje darbštūs savanoriai pirma paruošė didžiulį lauką ir tada iš turimų medžiagų pastatė valgyklą. 1951 metais Vokietijoje, Frankfurte, sumanūs mūsų bendratikiai išsinuomojo lokomotyvą garui tiekti, kad galėtų kaisti visi 40 puodų. Per vieną valandą padavėjai  patiekė 30 000 porcijų. Norėdami palengvinti darbą 576 indų plovėjams, delegatai atsinešė savo peilius ir šakutes. Mianmaro mieste Jangone supratingi virėjai, gamindami patiekalus užsienio delegatams, nenaudojo šalyje įprastų itin aštrių prieskonių.

Štai kuo pasidžiaugė Anė Pogensi per vieną 1950 metais Jungtinėse Valstijose vykusį kongresą. Karštą dieną ji stovėjo ilgoje eilėje valgykloje. Anė atviravo: „Ausis ištempusi klausiausi įdomaus pokalbio tarp dviejų mūsų sesių, atplaukusių iš Europos.“ Abi pasipasakojo, kaip Jehova padėjo joms atkeliauti į kongresą. Anė tvirtino: „Nebuvo laimingesnių už tas dvi seses. Nei lėtai slenkantis laikas eilėje, nei kaitra joms nieko nereiškė.“

Daugelyje gausingų kongresų būdavo pietaujama didžiulėse palapinėse. Jose eilėmis būdavo sustatyti aukšti stalai, prie kurių visi valgydavo stovėdami. Delegatai todėl susiprasdavo papietauti greitai ir užleisti vietą kitiems. Antraip kaipgi per pertrauką būtų galėję pasistiprinti tūkstančiai susirinkusiųjų? Vienas pašalietis metė repliką: „Keista religija — visi valgo stovėdami.“

Kariškiai ir valdžios pareigūnai stebėjosi, kaip racionaliai ir organizuotai tvarkomasi. Jungtinių Valstijų kariuomenės atstovai, apžiūrėję kongreso valgyklą Niujorko Jankių stadione, pasiūlė majorui Folkneriui, savo kolegai iš Didžiosios Britanijos karo ministerijos, pačiam apsilankyti tokioje vietoje. Jis sykiu su žmona atėjo į Tvikename (Anglija) 1955 metais surengtą kongresą „Triumfuojanti Karalystė“. Majoras sakė pamatęs, kad valgykloje viešpatauja meilė.

Ne vieną dešimtmetį savanoriai į kongresą susirinkusiems bendratikiams mielai ruošdavo maistingą, nebrangų valgį. Tačiau šiam didžiuliam darbui atlikti reikėjo daug žmonių, kurie triūsdami ilgas valandas praleisdavo dalį programos ar net ją visą. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje daug kur maisto tiekimas per kongresus buvo supaprastintas. Vėliau, nuo 1995 metų, apsirūpinti maistu buvo prašoma pačių delegatų. Todėl tie, kas ruošdavo ir patiekdavo maistą, dabar galėjo susitelkti į dvasinę programą ir pabendrauti su tikėjimo draugais. *

Jehova labai brangina visus, kurie sunkiai triūsė patarnaudami savo bendratikiams. Kai kas džiugias dienas, kai darbavosi valgykloje, galbūt prisimena su ilgesiu. Bet viena yra nekintama — meilė ir toliau lieka pagrindiniu mūsų kongresų ingredientu (Jn 13:34, 35).