JEHOVOS LIUDYTOJAI Rusijoje džiūgavo, kai 1991 metais jų veikla po ilgalaikio draudimo buvo įteisinta. Tuo metu mažai kas įsivaizdavo, kad šalyje liudytojų skaičius išaugs dešimt kartų ir sieks apie 170 000, kaip yra dabar. Čionai sykiu su uoliais vietiniais Karalystės skelbėjais triūsia daug bendratikių, atvykusių iš svetur padėti dvasinėje pjūtyje (Mt 9:37, 38). Pasidomėkime kai kurių iš jų patirtimi.

Tais metais, kai Rusijoje mūsų veiklos draudimas buvo panaikintas, Metju iš Didžiosios Britanijos sukako 28-eri. Vienoje tų metų kongreso kalboje jis išgirdo, jog daugelyje Rytų Europos bendruomenių labai reikia pagalbos. Kalbėtojas kaip pavyzdį paminėjo vieną Sankt Peterburgo bendruomenę, kurioje nėra vyresniųjų, tik patarnautojas. Vis dėlto bendruomenės skelbėjai veda šimtus Biblijos studijų. „Po šios kalbos nenustojau galvojęs apie Rusiją. Savo troškimą tenai persikelti išsakiau maldoje Jehovai“, – prisimena Metju. Jis pasitaupė pinigų, išpardavė didumą daiktų ir 1992 metais atvyko į Rusiją. Kaip jam klojosi?

„Tikras iššūkis buvo kalba, – pasakoja Metju. – Užmegzti gero pokalbio dvasinėmis temomis negalėdavau.“ Netrūko problemų ir su būstu. „Jau buvau ir skaičių pametęs, kiek kartų teko netikėtai kraustytis iš vieno buto į kitą“, – sako brolis. Nors pradžioje sunkumų buvo nemažai, Metju tvirtina: „Persikelti į Rusiją buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.“ Ir paaiškina kodėl: „Čia tarnaudamas išmokau dar labiau pasitikėti Jehova ir patyriau, kaip jis man visur vadovauja.“ Vėliau Metju buvo paskirtas vyresniuoju ir specialiuoju pionieriumi, o dabar tarnauja netoli Sankt Peterburgo įsikūrusiame Jehovos liudytojų filiale.

1999 metais brolis Hiroo, būdamas 25-erių, Japonijoje baigė tarnybos tobulinimo mokyklą. Vienas mokyklos dėstytojas paskatino jį tarnauti kur nors užsienyje. Hiroo buvo girdėjęs, kad pagalbos  reikia bendratikiams Rusijoje, todėl pradėjo mokytis rusų kalbos. Paskui žengė dar vieną žingsnį. Jis sako: „Atvykau į Rusiją pusmečiui. Žiemos tenai atšiaurios, todėl kad pasitikrinčiau, ar galiu ištverti šaltį, persikėliau lapkritį.“ Peržiemojęs jis grįžo gimtinėn ir supaprastino savo buitį, kad sutaupytų lėšų persikraustymui į Rusiją – dabar jau ilgam.

Hiroo gyvena Rusijoje jau 12 metų, tarnavo ne vienoje bendruomenėje. Kai kur jis buvo vienintelis vyresnysis ir rūpinosi daugiau nei šimtu skelbėjų. Vienoje bendruomenėje brolis kas savaitę turėdavo vesti teokratinės tarnybos mokyklą, didžiąją dalį tarnybos sueigos, taip pat Sargybos bokšto studijas bei penkerias skirtingas bendruomenės knygos studijas. Taip pat atlikdavo nemažai ganytojiškų aplankymų. Apie tą laikotarpį jis sako: „Labai džiaugiausi, kad galiu padėti broliams ir sesėms dvasiškai tvirtėti.“ Kaip tarnyba ten, kur itin reikia tokių pagalbininkų, jį paveikė? Hiroo sako: „Prieš atsikeldamas į Rusiją tarnavau vyresniuoju ir pionieriumi. Bet, kai atvykau čionai, pajutau, kad mano santykiai su Jehova tapo visiškai kitokie. Įpratau dar labiau juo kliautis visuose reikaluose.“ 2005-aisiais Hiroo susituokė su Svetlana. Abu toliau triūsia pionierių gretose.

Broliai Metju ir Maiklas, vienas 34-erių, kitas 28-erių, yra iš Kanados. Svečiuodamiesi Rusijoje, jiedu džiaugėsi, kad tiek daug susidomėjusių žmonių ateina į mūsų sueigas, tik stebėjosi, kad yra labai mažai brolių, galinčių tas sueigas pravesti. Metju pasakoja: „Į bendruomenės, kurioje aš lankiausi, sueigas susirinkdavo 200 žmonių. Visą programą vedė vienas pagyvenęs vyresnysis ir vienas jaunas patarnautojas. Matydamas tokią padėtį, panorau tenai persikelti ir tiems broliams padėti.“ Į Rusiją jis atsikraustė 2002 metais.

Po ketverių metų į Rusiją atvyko ir Maiklas. Jis netruko įsitikinti, kad brolių poreikis čia vis dar didžiulis. Kadangi buvo bendruomenės patarnautojas, jo paprašė tvarkyti sąskaitybą, užsakinėti literatūrą ir skirstyti teritorijas. Maiklas dar gavo pareigas, kurios paprastai skiriamos bendruomenės sekretoriui, taip pat sakė viešąsias kalbas, padėjo organizuoti suvažiavimus ir statyti Karalystės sales. Tiesą sakant, daugeliui bendruomenių dar ir šiandien reikia pagalbos. Nors turėti šitiek užduočių yra nelengva našta, Maiklas, dabar jau vyresnysis, sako: „Padėdamas bendratikiams jaučiu didelį pasitenkinimą. Tai pats geriausias gyvenimo kelias!“

Laikui bėgant Metju vedė Mariną, Maiklas – Olgą. Abi poros drauge su daugeliu kitų uolių Dievo tarnų mielai padeda augančioms tenykštėms bendruomenėms.

1994 metais, kai Tatjanai buvo šešiolika, į jos bendruomenę Ukrainoje persikėlė šeši specialieji pionieriai iš Čekijos, Lenkijos ir Slovakijos. Prisimindama šiuos bendratikius sesė sako: „Jie buvo uolūs pionieriai, visada prieinami, malonūs, gerai išmanė Bibliją.“ Tatjana matė, kaip Jehova tuos savo tarnus laimina už pasiaukojamą dvasią, ir norėjo būti tokia kaip jie.

Sekdama šių pionierių pavyzdžiu, Tatjana per atostogas kartu su kitais bendratikiais keliaudavo į atkampias Ukrainos ir Baltarusijos vietoves, kur liudytojai dar nebuvo darbavęsi. Išvykos jai taip patikdavo, kad ji nutarė išplėsti savo tarnystę ir persikelti į Rusiją. Pirmiausia trumpam nuvyko aplankyti vienos sesės, atsikrausčiusios į Rusiją iš svetur, ir pasiieškoti darbo, kuris padėtų išsilaikyti  pionieriaus tarnyboje. Paskui 2000-aisiais tenai persikraustė. Ar šis pokytis sukėlė sunkumų?

Tatjana pasakoja: „Kadangi nusipirkti būsto neišgalėjau, nuomojausi kambarį pas kitus žmones. Gyvenimo aplinkybės buvo nelengvos. Kai kada net norėjau grįžti namo. Bet Jehova visada padėdavo suprasti, kad verta tęsti tarnystę čia.“ Šiandien Tatjana Rusijoje tarnauja misioniere. Jos išvada tokia: „Per visus metus, praleistus šičia, svečioje šalyje, patyriau nuostabių akimirkų, įgijau daug draugų. Svarbiausia, per tą laiką mano tikėjimas dar labiau sustiprėjo.“

Masako iš Japonijos, dabar įžengusi į penktą dešimtį, visą gyvenimą svajojo tarnauti misioniere, bet atrodė, jog dėl sveikatos problemų tai neįmanoma. Kai sveikata šiek tiek pagerėjo, ji vis dėlto nusprendė vykti į Rusiją ir padėti tenykščiams bendratikiams darbuotis dvasinėje pjūtyje. Nors rasti tinkamą būstą ir nuolatinį pajamų šaltinį buvo sudėtinga, sesė pragyveno mokydama japonų kalbos ir dirbdama valytoja. Kas padėjo jai tęsti pionieriaus tarnystę?

Dabar, Rusijoje pragyvenusi jau keturiolika metų, Masako pasakoja: „Džiaugsmas, kuris lydi tarnyboje, atperka visus sunkumus. Kai darbuojiesi ten, kur trūksta Karalystės skelbėjų, gyvenimas darosi įvairus ir įdomus.“ Ji priduria: „Tai, kaip Jehova metams bėgant aprūpina mane maistu, drabužiais, būstu, man yra tikras stebuklas.“ Masako prie pjūties darbo prisidėjo ne tik Rusijoje. Ji tarnavo Kirgizijoje, taip pat yra padėjusi bendratikiams anglų, kinų ir uigūrų grupėse. Dabar ji tarnauja pioniere Sankt Peterburge.

Dėl ekonominių sunkumų nemažai šeimų emigruoja ten, kur gali pagerinti savo materialinę padėtį. Bet yra ir tokių šeimų, kurios, kaip senovėje Abraomas ir Sara, persikelia svetur vedamos dvasinių siekių (Pr 12:1–9). Taip apsisprendė ir Michailas su Inga. 2003-iaisiais jie išvyko iš Ukrainos  į Rusiją. Čia jie greitai rado žmonių, ieškančių Biblijos tiesos.

Michailas pasakoja: „Kartą skelbėme vietovėje, kurioje liudytojai nėra lankęsi. Duris atidarė vienas pagyvenęs vyriškis ir iškart paklausė: „Ar jūs esate skelbėjai?“ Kai atsakėme „taip“, jis tarė: „Žinojau, jog vieną dieną ateisite. Juk neįmanoma, kad neišsipildytų Jėzaus žodžiai.“ Ir jis pacitavo Mato 24:14.“ Michailas tęsia: „Tenai mes dar radome apie dešimt moterų, išpažįstančių baptistų tikėjimą. Jos nuoširdžiai troško tiesos. Moterys turėjo knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje ir kas savaitgalį ja naudojosi tyrinėdamos Bibliją. Ne vieną valandą atsakinėjome į jų klausimus, drauge giedojome Karalystės giesmes, paskui visi pietavome. Tas susitikimas – vienas gražiausių mano atsiminimų.“ Michailas ir Inga tvirtina, kad tarnaudami ten, kur didelis evangelizuotojų poreikis, labiau suartėjo su Jehova, pajuto dar stipresnę meilę žmonėms ir gali džiaugtis turiningu gyvenimu. Šiuo metu jie dirba keliaujamąjį darbą – lanko bendruomenes.

Jurijus su Oksana, abu dabar įpusėję ketvirtą dešimtį, ir jų sūnus Aleksejus, kuriam trylika, 2007 metais iš savo šalies Ukrainos atvyko į Rusiją pasisvečiuoti Jehovos liudytojų filiale. Čia pamatė Rusijos žemėlapį, kur buvo parodyta, kiek daug šalyje yra teritorijos, nepaskirtos jokiai bendruomenei. „Pamatę žemėlapį, dar geriau suvokėme, kaip ten trūksta Karalystės skelbėjų. Tai padėjo mums apsispręsti keltis į Rusiją“, – prisimena Oksana. Kaip jie ruošėsi šiam žingsniui? Jurijus pasakoja: „Pravartu buvo paskaityti tokius straipsnius kaip „Ar tu gali tarnauti užsienyje?“. * Nuvykome į vietovę, į kurią mums pasiūlė persikelti Rusijos filialas, ir paieškojome būsto ir darbo.“ 2008 metais šeima išsikraustė į Rusiją.

Iš pradžių jiems buvo sunku rasti darbą, taip pat keletą kartų reikėjo kraustytis iš vieno buto į kitą. Jurijus sako: „Dažnai melsdavome Dievą, kad padėtų nepasiduoti nusivylimui, ir toliau tęsdavome evangelizacijos darbą kliaudamiesi jo parama. Patyrėme, kaip Jehova mumis rūpinasi, kai jo Karalystei skiriame pirmąją vietą. Tokia tarnyba sustiprino mūsų šeimą“ (Mt 6:22, 33). O kaip tarnyba ten, kur reikia pagalbos, paveikė jaunąjį Aleksejų? „Jam tai buvo tik į gera, – džiaugiasi Oksana. – Jis pasiaukojo Jehovai ir, būdamas devynerių, pasikrikštijo. Žinodamas, kaip trūksta Karalystės skelbėjų, jis per kiekvienas atostogas stengiasi tarnauti pagalbiniu pionieriumi. Esame labai laimingi matydami sūnaus meilę evangelizacijos darbui, jo uolumą.“ Dabar Jurijus ir Oksana tarnauja specialiaisiais pionieriais.

Šių pjūties darbininkų pasisakymai rodo, kad norint keltis svetur ir taip išplėsti savo tarnybą būtina visiškai pasitikėti Jehova. Atsikraustę į naują vietą, mūsų bendratikiai, aišku, patiria sunkumų. Bet sykiu jie jaučia didelį džiaugsmą dalydamiesi gerąja naujiena apie Karalystę su imlios širdies žmonėmis. Gal ir tu galėtum padėti surinkti derlių tuose pjūties laukuose, kur vis dar stinga darbininkų? Jei taip nuspręsi, netrukus, ko gero, pasakysi tą patį, ką ir persikėlęs svetur Jurijus: „Apgailestauju tik dėl vieno dalyko, – kad nepadariau šito anksčiau.“