Jėzus Kristus, skirtingai nei mes visi, prieš gimdamas žmogumi gyveno danguje kaip dvasinė esybė (Jono 8:23). Jis buvo pirmasis Dievo kūrinys ir vėliau talkininkavo savo Tėvui kuriant visus kitus dalykus. Kadangi Jėzus yra vienintelis, kurį Dievas sukūrė tiesiogiai, jis vadinamas „viengimiu Sūnumi“. Taip pat vadinamas „Žodžiu“, nes buvo Dievo Atstovas (Jono 1:1-3, 14; perskaitykite Patarlių 8:22, 23, 30; Kolosiečiams 1:15, 16).

Dievas savo Sūnaus gyvybę perkėlė į žydų mergelės Marijos įsčias, kad gimtų žmogumi. Taigi Jėzaus tėvas nebuvo žmogus (Luko 1:30-35). Į žemę Jėzus atėjo 1) mokyti tiesos apie Dievą, 2) duoti pavyzdžio, kaip vykdyti Dievo valią, 3) savo tobulos gyvybės paaukoti „kaip išpirkos“. (Perskaitykite Mato 20:28; Jono 18:37.)

Išpirka yra kaina, sumokama kam nors išvaduoti iš nelaisvės. Mirties, senatvės pagal pradinį Dievo sumanymą būti neturėjo. Iš kur žinome? Pirmajam žmogui Adomui Dievas pasakė, kad jei sulaužys jo įsakymą (Biblijoje tai vadinama nuodėme), turės mirti. Jei žmogus nebūtų nusižengęs, nebūtų ir miręs. Nuo tos dienos, kai nusidėjo, nors po to dar gyveno ne vieną šimtmetį, Adomas pamažu ėjo myriop (Pradžios 2:16, 17; 5:5). Nuodėmę ir kaip atpildą už ją — mirtį, Adomas perdavė savo palikuonims. Taigi per Adomą į žmoniją įsiskverbė mirtis. Todėl mums išpirka ir reikalinga. (Perskaitykite Romiečiams 5:12; 6:23.)

Kas galėjo mus išpirkti, išvaduoti iš mirties? Kai numirštame, sumokame tik už savo pačių kaltes. Kadangi esame netobuli, už kitų nuodėmes sumokėti negalime. (Perskaitykite Psalmyno 49:8-10 [49:7-9, Brb].)

Jėzus netobulumo nepaveldėjo, nes jo tėvas buvo ne žmogus. Tad mirtimi jis sumokėjo ne už savo, o už kitų nuodėmes. Mirčiai savo Sūnų Dievas atidavė, nes labai myli žmoniją. Paklusdamas Tėvo valiai ir savo gyvybe sumokėdamas už mūsų nuodėmes, Jėzus parodė, kad irgi mus myli. (Perskaitykite Jono 3:16; Romiečiams 5:18, 19.)

Jėzus pagydydavo ligonius, prikeldavo mirusiuosius, galiausiai paaukojo savo gyvybę, kad išvaduotų žmones iš nuodėmės ir mirties, — tuo parodė, ką visos žmonijos labui nuveiks ateityje (Luko 18:35-42; Jono 5:28, 29). Dievas Jėzų prikėlė iš numirusių kaip dvasinę būtybę (1 Petro 3:18). Tada Jėzus atsisėdo Dievo dešinėje ir laukė, kol Jehova padarys jį visos žemės Karaliumi (Hebrajams 10:12, 13). Jėzus šiuo metu jau valdo iš dangaus, o jo sekėjai skelbia gerąją naujieną visame pasaulyje. (Perskaitykite Danieliaus 7:13, 14; Mato 24:14.)

Netrukus Jėzus parodys savo karališką galią — pašalins visas kančias bei tuos, kurie jas sukelia. Milijonai žmonių, kurie tiki Jėzų ir jo klauso, gyvens žemėje amžinai. (Perskaitykite Psalmyno 37:9-11.)