Artinkimės prie Dievo

Kai senoliai grįš į jaunystės dienas

RAUKŠLIŲ išvagotas veidas, susilpnėjusi rega ir klausa, nebetvirtos kojos... Tikrai, senatvė niekam nemaloni. Todėl kai kas galbūt svarsto: „Kodėl Dievas sukūrė žmogų? Ar kad šis kurį laiką pasidžiaugtų jaunyste ir paskui su nerimu lauktų senatvės?“ Gera žinoti, kad visai ne tokio gyvenimo žmogui Dievas norėjo. Tad šitaip visko jis ir nepaliks — ateityje iš senatvės vargų išvaduos! Atkreipkime dėmesį į žodžius, pasakytus patriarchui Jobui. Jie užrašyti Jobo 33:24, 25.

Štai kas tam ištikimam Dievo tarnui nutiko. Jobui nieko nenutuokiant, Šėtonas ėmė šmeižti jį Dievui. Tvirtino, kad šis vyras tarnauja Jehovai iš savanaudiškų paskatų. Dievas leido Šėtonui Jobą išmėginti. Jobo ištikimybe Dievas nė kiek neabejojo, be to, žinojo galėsiąs atitaisyti visokią Šėtono padarytą žalą. Taigi piktasis „ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio“ (Jobo 2:7). Visą jo kūną aplipo kirmėlės, oda pasidengė šašais, vietomis pajuodo, ėmė pleišėti, kristi (Jobo 7:5; 30:17, 30). Ar galite įsivaizduoti, ką Jobui teko iškęsti? Kad ir kaip buvo sunku, šis Dievo mylimas vyras liko nepriekaištingas. „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo“, — tvirtai pasakė (Jobo 27:5).

Vis dėlto Jobas padarė vieną didelę klaidą. Kai jau mirtis, atrodė, žvelgia tiesiai į akis, jis ėmė pernelyg kelti savo teisumą, „laikė teisiu save, o ne Dievą“ (Jobo 32:2). Jehova paskatino Elihuvą pataisyti Jobo požiūrį. Jis ne tik pabarė Jobą, bet ir perdavė tokią žinią nuo Dievo: „Neleisk jam [Jobui] žengti į kapą, radau jam išpirką. Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!“ (Jobo 33:24, 25). Ši gera žinia įkvėpė Jobui vilties — kentėti iki pat mirties jam neteks. Dievas yra pasirengęs priimti už jį išpirką ir išvaduoti iš visų vargų, jeigu atgailaus. *

Jobas nuolankiai pripažino savo klaidą ir atgailavo (Jobo 42:6). Jehova jo auką priėmė ir kaltę atleido. Dabar Dievas galėjo jam atlyginti už visas kančias. Jis „laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią“ (Jobo 42:12-17). Tik pagalvokite, kaip palengvėjo tam vyrui, kai bjauri liga pasitraukė ir kūnas atjaunėjo!

Išpirkos už Jobą vertė, aišku, palyginti nedidelė, nes jos neužteko išvaduoti iš netobulumo ir mirties. (Anksčiau ar vėliau Jobas vis tiek mirė.) Tačiau už mus visus buvo sumokėta pati didžiausia išpirka. Jehova iš meilės atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų (Mato 20:28; Jono 3:16). Visiems, kurie ta išpirka tiki, suteikiama viltis gyventi amžinai žemės rojuje. O jau naujame pasaulyje dievobaimingus žmones Jehova išvaduos iš visų senatvės vargų, nebeliks ir pačios senatvės. Gal norėtumėte sužinoti, ko reikia, kad savo paties akimis galėtumėte išvysti, kaip senoliai grįžta į jaunystės dienas?

Balandžio mėnesį siūlome perskaityti šią Biblijos ištrauką:

▪ Jobo 16—37 sk.

[Išnaša]