Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Svajojau apie gyvenimą ant ratų

Svajojau apie gyvenimą ant ratų

Svajojau apie gyvenimą ant ratų

Papasakojo Zoja Dimitrova

Penkiolikos gyvenau taip, kaip vaikystėje svajojau, — keliavau su cirku ir dalyvavau jo rengiamuose pasirodymuose. Deja, 1970-ųjų rugsėjo 4-ąją įvyko nelaimė. Vieną akimirką štai grakščiai skrieju ore, o kitą — jau guliu ant žemės.

GIMIAU 1952 metų gruodžio 16 dieną. Su tėvais ir sese gyvenome Sofijoje (Bulgarija). Tuo metu Bulgarija buvo komunistų valdoma šalis, kurioje religija, nors ir toleruojama, vis dėlto buvo labai menkinama. Dauguma bulgarų Dievo netikėjo, o tie, kas tikėjo, savo įsitikinimus slėpė. Nors mano šeima save laikė stačiatikiais, tikėjimo dalykų man neskiepijo, todėl apie Dievą nė nesusimąstydavau.

Nuo vaikystės labai mėgau sportuoti, ypač patiko gimnastika. Kai buvau trylikos, mūsų mokykloje apsilankė vienas vyras, ieškodamas mergaitės cirko pasirodymams. Gimnastikos mokytojas jam rekomendavo mane. Į pokalbį ir komisijos peržiūrą važiavau amerikietišku to vadybininko automobiliu. Kaip džiaugiausi! O dar smagiau buvo, kad mane priėmė. Alinančios treniruotės truko daugiau kaip dvejus metus, teko laikytis griežto režimo. Vėliau, kai jau buvau penkiolikos, mokymasis baigėsi ir prasidėjo gyvenimas ant ratų — kelionės su cirko trupe. Pirmiausia išmaišėme visą Bulgariją, paskui patraukėme į Sovietų Sąjungą, taip pat lankėmės Vengrijoje, Jugoslavijoje, net Alžyre.

Trejus metus skraidžiau lyg ant sparnų. Tačiau kartą per pasirodymą Titov Velese (Makedonija) įvyko nelaimė, apie kurią užsiminiau straipsnio pradžioje. Tąsyk turėjau atlikti akrobatinį numerį aukštai virš arenos. Mano partneris, kabodamas žemyn galva, išmetė mane į orą ir turėjo pagauti, kai persivertusi leidausi žemyn. Nespėjau įsikibti į jo rankas, be to, nutrūko saugos lynas, todėl iš šešių metrų aukščio kritau žemėn. Mane iškart nuvežė į ligoninę. Čia paaiškėjo, kad lūžusi ranka, keli šonkauliai, stuburas. Dėl trauminio šoko kelias dienas negalėjau prisiminti, kas įvyko. Kai atsipeikėjau, supratau, jog esu nuo juosmens paralyžiuota. Tačiau buvau jauna ir tikėjausi geriausio — maniau, kad terapija arba operacija padės, ir aš vėl vaikščiosiu, o gal net grįšiu į cirką.

Dvejus su puse metų, vildamasi pasveikti, gydžiausi įvairiose sanatorijose. Galiausiai teko susitaikyti su mintimi, jog išsvajotasis gyvenimas baigėsi. Koks keistas sutapimas! Dabar turėjau mokytis gyventi ant kitokių ratų — invalido vežimėlyje.

Naujo gyvenimo pradžia

Nemaniau, jog po tokio aktyvaus gyvenimo sugebėsiu prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Taigi nuleidau rankas, puoliau į depresiją. 1977 metais į mano duris pasibeldė vienas jaunas vyras, vardu Stojanas. Sužinojusi, kad jis yra buvusios kolegės brolis, iškart pakviečiau vidun. Iš pradžių kalbėjomės apie šį bei tą, paskui Stojanas paklausė, ar turiu vilčių pasveikti. Prislėgtu balsu atsakiau, jog šansų nėra. Tada jis patikino, kad man padėti gali Dievas. Kandžiai atšoviau: „Gerai, jeigu Dievas yra, kodėl atsidūriau tokioje padėtyje?“

Šio klausimo paskatintas Stojanas (jis buvo neseniai tapęs Jehovos liudytoju; Biblijos tiesą pažino dirbdamas cirke Jungtinėse Valstijose) papasakojo, kas nuostabaus žadama Biblijoje. Kaip apsidžiaugiau išgirdusi, jog ateityje visa žemė bus rojus! Širdį ypač palietė Dievo pažadas, kad „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:4). Kaip troškau vėl būti sveika! Iškart priėmiau siūlymą studijuoti Bibliją. Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Pagaliau sužibo viltis.

Nekantriai laukiau kiekvieno susitikimo. Iš pradžių studijas man vedė Stojanas, paskui Totka, labai maloni liudytoja. Jos padedama sparčiai sėmiausi Biblijos žinių, tvirtėjo mano tikėjimas ir galiausiai savo gyvenimą paskyriau Jehovai Dievui. Tuo metu Sofijoje nebuvo tokio liudytojo, kuris galėtų mane pakrikštyti, taigi teko laukti, kol atvyks brolis iš Makedonijos. Ir štai 1978-ųjų rugsėjo 11-ąją, praėjus maždaug metams nuo studijų pradžios, buvau pakrikštyta vonioje savo bute. Nepaprastai džiaugiausi tapusi Jehovos liudytoja. Dabar mano gyvenimas įgijo tikrą prasmę.

Biblijos tiesa, kurią sužinojau, liepsnojo manyje lyg ugnis. Tad visiems užsukusiems pas mane į namus su užsidegimu pasakojau apie savąją viltį. Gaila, bet, regis, nė vienas į mano žodžius nežiūrėjo rimtai — veikiausiai manė, kad po nelaimės nesu visiškai normali.

Skaudi klaida

Tuo laiku Bulgarijoje Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta, visoje šalyje tebuvo vos keli liudytojai. Sueigų, kuriose galėčiau dalyvauti, nebuvo, su bendratikiais dažnai susitikti negalėjau. O kadangi dar gerai nesuvokiau, kaip pavojinga artimai bendrauti su žmonėmis, nesilaikančiais Biblijos principų, padariau vieną skaudžią klaidą.

Sąžinė ilgą laiką nedavė ramybės, jaučiausi atskirta nuo Dievo Jehovos. Skausmas buvo nepakeliamas. Sugniuždyta ir susigėdusi maldoje išliejau savo jausmus, melste meldžiau Jehovą atleidimo. Man su meile padėjo krikščionių vyresnieji. Ilgainiui atsigavau dvasiškai ir vėl galėjau su džiaugsmu tarnauti Jehovai. Kaip gera garbinti Dievą tyra sąžine ir priklausyti jo tyrai organizacijai!

Laiminga, nors ir neįgali

Nuo tos nelaimės praėjo 40 metų. Svajonės dirbti cirke ir keliauti su artistais sudužo — esu prikaustyta prie invalido vežimėlio. Vis dėlto savęs negailiu ir su liūdesiu į praeitį nežiūriu. Nemanau, kad mano gyvenimas nenusisekęs. Gilindamasi į Bibliją supratau, jog laimę ir džiaugsmą sieti su darbu cirke beprasmiška, — toks laimės pamatas nėra patvarus. Pati mačiau, kaip buvę kolegos, cirko artistai, ne sykį karčiai nusivylė gyvenimu. O aš, galima sakyti, radau didžiulį lobį — įgijau artimą draugystę su savo Kūrėju, Jehova Dievu. Dabar esu kur kas laimingesnė nei tuomet, kai dirbau cirke.

Be to, džiaugiuosi matydama, kaip žmonės semiasi žinių iš Biblijos ir pasiaukoja mylinčiam Dievui Jehovai. Kai 1977 metais pradėjau studijuoti Bibliją, Jehovos liudytojų Bulgarijoje tebuvo saujelė. Netgi kai žlugo komunistinis režimas ir 1991-aisiais pirmą kartą buvo įregistruota Jehovos liudytojų bendrija, visoje šalyje buvo vos šimtas liudytojų. Smagu, kad galėjau savo akimis matyti, kaip tolydžio daugėja Karalystės skelbėjų, ir dabar Bulgarijoje jau yra beveik 1800 liudytojų.

Vis dėlto darbo nemažėja. Žinių iš Dievo Žodžio trokšta daugybė žmonių. Štai 2010 metais į Jėzaus Kristaus mirties minėjimą susirinko kaip niekad daug — 3914 dalyvių. Negaliu suturėti džiaugsmo matydama, kaip Jehova laimino tos saujelės pirmųjų liudytojų darbą Bulgarijoje. Savo akimis mačiau, kaip pildosi Izaijo 60:22 užrašyta pranašystė — „menkas“ tapo „galinga tauta“.

Viena džiugiausių dovanų, kokių esu gavusi savo gyvenime, buvo Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas į bulgarų kalbą. Jį gavome per 2009 metais rugpjūčio mėnesį Sofijoje surengtą kongresą „Budėkite!“. Pagaliau savo rankose turiu tai, apie ką seniai svajojau! Šis vertimas, be abejonės, dar daugeliui Bulgarijos gyventojų padės suprasti Biblijos tiesą.

Nors esu neįgali ir gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimo darbe neįstengiu nuveikti tiek, kiek norėčiau, man nepaprastai džiugu dalytis Biblijos tiesa su kaimynais ir kitais žmonėmis, kurie mane aplanko. Sykį iš balkono pašaukiau pro šalį einančią kaimynę. Ji mielai užėjo. Perskaičiau iš Biblijos kelias šiltas eilutes ir kaimynė iškart priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Kaip džiaugiausi, kai vėliau ji buvo pakrikštyta ir tapo mano dvasine seserimi! Man malonu, kad galėjau keturiems žmonėms padėti stoti į tiesos kelią ir paaukoti savo gyvenimą Jehovai.

Tačiau daugiausia džiaugsmo ir stiprybės man teikia bendruomenės sueigos, kuriose dalyvauja per šimtas liudytojų. Visi jie man kaip šeima. Gyvenu šalyje, kur vyresnio amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems nėra tinkamų sąlygų važiuoti viešuoju transportu, todėl nusigauti į sueigas pati neįstengčiau. Esu be galo dėkinga vienam jaunam broliui už pagalbą. Kad galėčiau dalyvauti sueigoje, jis kaskart mane paima iš namų, savo automobiliu nuveža į Karalystės salę ir parveža atgal. Kokia dėkinga esu Jehovai, kad priklausau tokiai mylinčiai dvasinei šeimai!

Apmąstydama savo gyvenimą matau, kad viskas susiklostė ne taip, kaip jaunystėje svajojau. Tačiau tarnaudama Jehovai jau dabar esu be galo laiminga, be to, turiu nuostabią ateities viltį. Branginu Dievo duotą pažadą, kad ateityje, kai žemėje bus rojus, „raišasis šokinės tartum elnias“ (Izaijo 35:6). Su pasitikėjimu laukiu tos dienos, kada sveikut sveikutėlė ir pilna jėgų pašoksiu iš invalido vežimėlio.

[Anotacija 30 puslapyje]

„Daugiausia džiaugsmo ir stiprybės man teikia bendruomenės sueigos“

[Anotacija 31 puslapyje]

„Viena džiugiausių dovanų, kokių esu gavusi savo gyvenime, buvo Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas į bulgarų kalbą“

[Iliustracija 29 puslapyje]

Cirko pasirodymuose dalyvauti pradėjau būdama penkiolikos