KELTUI tolstant nuo Kretos salos, horizonte pamažu blėsta didingi Lefka Ori kalnai. Mes, trylikos žmonių grupelė, plaukiame į Gavdo salą, nedidukę sausumos kuprą, kyšančią iš Viduržemio jūros. Šiame piečiausiame Europos taškelyje ketiname skelbti gerąją naujieną.

Džiaugiamės gražia vasaros diena ir tikimės, jog kelionė eisis sklandžiai. Tačiau netrukus pakilęs vėjas sušiaušia jūrą. Bangos ima svaidyti keltą it kokį kamštį ir mane labai užsupa. Tada prisimenu vieną Biblijos pasakojimą apie apaštalą Paulių. Prieš keliolika šimtmečių, kai Gavdo sala dar vadinosi Kauda, šiuose vandenyse jo laivą irgi užklupo audra (Apaštalų darbų 27:13-17). Viliuosi, kad Gavdą pasieksime gyvi ir sveiki.

Pagaliau išvystame uolėtus vandenyje mirkstančius skardžius. Šis maždaug 26 kvadratinių kilometrų plokščiakalnis virš jūros iškilęs kokius 300 metrų. Diduma jo ploto apaugusi tankiu pušaičių ir krūmų sąžalynu. Kai kur pakrantės apsibarzdojusios kadagiais.

Seniau Gavde gyveno apie 8000 žmonių, o dabar jų nėra nė keturiasdešimties. Civilizacija šį kampelį, regis, visai užmiršusi. Tanklaiviai ir krovininiai laivai pro šalį kad ir praplaukia, keltas iš Kretos į salą atvyksta tik retkarčiais, o nepalankiu oru išvis nekursuoja.

Mes čionai atplaukėme pasidalyti su vietiniais džiugia, įkvepiančia žinia. Norime jiems papasakoti, kad Dievas žada nuostabią ateitį ir amžiną gyvenimą. Tad nekantriai laukiame, kol keltas prisišvartuos prie kranto.

Keturias su puse valandos išbuvę neramioje jūroje, išlipame į sausumą. Mums ant veido parašyta, kad kelionė buvo sunki. Tačiau truputis miego ir puodelis kvapios kavos sugrąžina jėgas. Trumpai aptariame Biblijos pasakojimą apie apaštalo Pauliaus kelionę,  nuoširdžiai pasimeldžiame ir imamės darbo.

Žmonės saloje pasirodė esą draugiški, svetingi. Kvietėsi į vidų, siūlė užkandžių. Su jais ne tik pasidalijome žinia iš Biblijos, bet ir šiaip pagelbėjome. Šnekučiuodamasis su moterimi vienas iš mūsų, elektrikas, pastebėjo jos darbo vietoje sugedusį prietaisą ir pasisiūlė pataisyti. Tai moteriai padarė malonų įspūdį ir ji priėmė pasiūlytus leidinius, pagyrė už tarnybą. Kita moteris irgi įvertino mūsų pastangas. „Jūsų darbas iš Dievo, ne iš žmonių, jeigu atvykote į tokią nuošalią vietą“, — sakė ji.

Mūsų atvežtus leidinius žmonės tikrai labai vertino. Paėmęs žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! vienas vyras užsiminė norėsiąs jų gauti ir žiemos mėnesiais. Kitas, paėmęs leidinių sau, paprašė jų daugiau, kad galėtų padėti savo parduotuvėlėje klientams. Užsirašėme jo adresą ir pažadėjome siųsti žurnalus kas mėnesį. Viena šeima labai nustebo sužinojusi, kad jų mažytė salelė paminėta Biblijoje. Jie irgi mielai paėmė žurnalus.

Toks gyventojų atsakas išties nudžiugino. Tačiau kai kuriems iš mūsų salelė priminė ir kai ką liūdno. Sarakiniko įlankoje stovi pastatas, kuriame kadaise gyveno politiniai tremtiniai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į salą už skelbimo veiklą buvo ištremtas Jehovos liudytojas Emanuelis Lionudakis. * Anuomet Gavdas buvo „dykvietė, kurioje tik nuodingi skorpionai veisiasi, kur daugelis [. . .] išmirė nuo bado, skurdo, ligų, — vieta, verta mirties salos vardo“. Kad išgyventų, Lionudakis žvejodavo. Tačiau tai nebuvo svarbiausias jo užsiėmimas. Jis, vienintelis Jehovos liudytojas saloje, uoliai darbavosi skelbdamas gerąją naujieną kitiems tremtiniams. Žvelgdami į vietą, kur prieš septynis dešimtmečius gyveno Lionudakis, jo duktė, žentas ir anūkė susigraudina. To brolio pavyzdys ir mums įkvepia ryžto tvirtai laikytis, toliau ištikimai tarnauti Jehovai.

Kitaip nei anuomet tremtinius, Gavdo sala mus priėmė išties svetingai. Per savaitgalį apėjome visą salą ir draugiškiems jos gyventojams išdalijome 46 žurnalus ir 9 brošiūras. Kaip džiugu bus su jais susitikti ir kitą sykį!

Nė nepajutome, kaip atėjo laikas išvykti. Tačiau dėl nepalankių oro sąlygų vakarinis 17.00 valandos kelto reisas buvo atidėtas. Į keltą sulipome tik vidurnaktį ir nusiteikėme nelengvai kelionei. Galiausiai trečią valandą nakties išplaukėme. Jūra labai šėlo, tad Kretą pasiekėme tik po penkių valandų. Išlipę į krantą vos pastovėjome ant kojų. Bet vis tiek džiaugėmės, nes pagarsinome Jehovos vardą Gavdo saloje (Izaijo 42:12). Nė vienas nesigailėjo plaukęs. Visi kelionės sunkumai netrukus pasimirš, o geri įspūdžiai, kuriuos patyrėme Gavde, visam laikui liks mūsų širdyse.