Ninevė, Asirijos imperijos sostinė, buvo didelis miestas su prabangiais rūmais, šventyklomis, plačiomis gatvėmis, apjuostas storomis sienomis. Hebrajų pranašas Nahumas Ninevę pavadino „kruvinuoju miestu“ (Nahumo 3:1).

Tai buvo taiklus apibūdinimas, nes apie asirų žiaurumą liudija ir Sanheribo rūmų Ninevėje reljefai. Viename pavaizduota, kaip prie žemės prispaustam žmogui kankintojas plėšia liežuvį. Įrašuose asirai giriasi belaisvius vedęsi už virvės, pririštos prie kablio, kuris buvo įvertas jiems į nosį arba lūpą. Į nelaisvę paimtus pareigūnus priversdavo ant kaklo nešioti groteskišką „papuošalą“ — nukirstą savo karaliaus galvą.

Asiriologas Arčibaldas Henris Seisas aprašė, kaip barbariškai asirai elgdavosi užėmę miestą: „Nugalėtojas paskui save palikdavo krūvas žmonių galvų; vaikinus ir merginas sudegindavo gyvus arba jų laukdavo dar baisesnis likimas; vyrus pakabindavo ant stulpo, gyviems lupdavo odą, išdurdavo akis arba nukirsdavo plaštakas, pėdas, ausis, nosį.“

Dievas žydams buvo įsakęs: „Pasistatęs naują namą, padaryk užtvarą aplink stogą, kad neužtrauktum kraujo ant savo namo, kam nors nukritus nuo jo“ (Pakartoto Įstatymo 22:8, Brb). Užtvara, arba parapetas, aplink stogą buvo būtina saugumo priemonė, nes Biblijos laikais žydų šeimos ant stogo praleisdavo nemažai laiko.

Izraelitų namų stogai paprastai būdavo plokšti. Ant stogo žmonės mėgdavo pasišildyti saulėje, pasėdėti gryname ore, užsiimti įvairiais namų ruošos darbais. Vasarą tai buvo puiki vieta nakvoti (1 Samuelio 9:26). Ūkininkai ten džiovindavo grūdus prieš malimą, linus, figas, vynuoges (Jozuės 2:6).

Ant stogų buvo garbinamas ir tikrasis Dievas, ir netikri dievai (Nehemijo 8:16-18; Jeremijo 19:13). Biblijoje rašoma, kad apaštalas Petras vidurdienį užlipo ant plokščiastogio pasimelsti (Apaštalų darbų 10:9-16). Jeigu tenai buvo vynmedžiais apaugusi arba palmių lapais dengta stoginė, ji teikė malonų prieglobstį.

Leidinyje The Land and the Book rašoma, kad izraelitai ant savo namo stogo patekdavo laiptais arba kopėčiomis tiesiog iš kiemo. Taigi nusileisti žemyn žmonės galėjo neužeidami į vidų. Galbūt dėl to Jėzus, perspėdamas skubiai palikti pasmerktą miestą, sakė: „Kas ant stogo, tenelipa žemyn pasiimti iš namų savo daiktų“ (Mato 24:17).