ŠIS lobis rastas 1961 metų kovą. Į nendrinį kilimą suvynioti ir siaurame uolos plyšyje paslėpti buvo per 400 daiktų, dauguma — vario dirbiniai. Kolekciją sudarė karūnos, skeptrai, įrankiai, vėzdai ir kitokie ginklai. O kuo šis radinys galėtų dominti Biblijos skaitytojus? Varis paminėtas jau pirmoje Biblijos knygoje. Štai Pradžios 4:22 pasakyta, kad Tubal Kainas „gamino visokius įrankius iš vario ir geležies“ (Brb).

Apie lobį iki šiol neatsakyta nemažai klausimų: iš kur tie daiktai, kas juos naudojo, kodėl paslėpė oloje? Tačiau šis archeologų atradimas byloja, kad Biblijos kraštuose varis buvo žinomas jau nuo seniausių laikų, — žmonės jį kasė, lydė, gamino liejinius.

Kai izraelitai ruošėsi įžengti į Pažadėtąją žemę, Mozė jiems pasakė: „[Tos žemės] kalnuose galėsi kasti varį“ (Pakartoto Įstatymo 8:7-9; Brb). Kasinėdami Izraelyje ir Jordanijoje archeologai surado daugybę senovinių kasyklų ir lydyklų, pavyzdžiui, Feinane, Timnoje, Kirbat En Nahase. Ką tie atradimai atskleidė?

Feinano ir Timnos apylinkės nusėtos negiliomis duobėmis, kurios mena mažiausiai 2000 metų laikotarpį, kai čia buvo kasamas varis. Net ir šiandien ten apsilankęs galėtumėte rasti žalsvos spalvos akmens skeveldrų, turinčių vario. Senovėje kalnakasiai naudodami akmeninius įrankius išgaudavo varį iš paviršinių gyslų. Kai šie šaltiniai išsekdavo, metaliniais įrankiais jie kasdavosi gilyn, išrausdami didesnius urvus, padarydami gilias šachtas ir tunelius. Kalnakasių triūsas ieškant žemės turtų vaizdingai aprašomas Biblijoje, Jobo knygoje (Jobo 28:2-11). Tai buvo sunkus fizinis darbas; ne veltui Romos valdžia III—V m. e. a. užkietėjusius nusikaltėlius ir kitus kalinius bausdavo darbais Feinano vario kasyklose.

Kirbat En Nahase (išvertus „vario liekanos“) rastos didžiulės šlako krūvos liudija, kad čia varis buvo lydomas pramoniniu mastu. Mokslininkų manymu, vario rūda buvo gabenama iš  netoliese esančių kasyklų, pavyzdžiui, Feinano ir Timnos. Kad varis atsiskirtų nuo priemaišų, rūdą kaitindavo medžio anglių liepsnoje nuo aštuonių iki dešimties valandų. Reikiamą 1200°C temperatūrą pasiekdavo naudodami pučiamuosius vamzdžius ir minamąsias dumples. Paprastai iš penkių kilogramų rūdos gaudavo apie kilogramą gryno vario, iš kurio luitų vėliau galėdavo lieti įvairius daiktus.

Prie Sinajaus kalno Dievas Jehova konkrečiai nurodė šį blizgų metalą, kasamą tame krašte, naudoti padangtės statyboje; panašiai varis buvo naudotas ir vėliau statant šventyklą Jeruzalėje (Išėjimo 27 skyrius). Gaminti metalo dirbinius izraelitai galbūt mokėjo prieš persikeldami į Egiptą, o gal tokių įgūdžių įgijo gyvendami ten. Kad ir kaip būtų, išėję iš Egipto jie jau sugebėjo nuliedinti veršį. Taip pat gebėjo padaryti daugybę varinių padangtės reikmenų: didelį praustuvą, puodus, keptuves, semtuvus, šakutes (Išėjimo 32:4).

Vėliau, kelionėje per dykumą, galbūt kai buvo netoli Punono (dabar tikriausiai Feinanas), kur gausu vario, izraelitai pradėjo murmėti, skųstis mana ir vandens stygiumi. Jehova už tai juos nubaudė — siuntė nuodingas gyvates, ir daugelis jų įgelti mirė. Žmonėms ėmus atgailauti, Mozė už juos meldėsi. Tuomet Jehova liepė Mozei padirbdinti varinę gyvatę ir iškelti ant stulpo. „Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi“ (Skaičių 21:4-10, Brb; 33:43).

Karalius Saliamonas įrengdamas Jeruzalės šventyklą panaudojo didžiulį kiekį vario, kurio didumą jo tėvas Dovydas buvo pargabenęs iš užkariautų Sirijos miestų (1 Metraščių 18:6-8). Štai iš vario nuliedinta jūra, tai yra milžiniškas dubuo kunigams praustis, buvo apie 66 000 litrų talpos ir galėjo sverti 27 tonas (1 Karalių 7:23-26, 44-46). Prie įėjimo į šventyklą stovėjo du dideli 8 metrų aukščio variniai stulpai; be to, kiekvieno jų viršų puošė 2,2 metro kapitelis. Stulpai buvo tuščiaviduriai, 7,5 centimetro storio sienomis, 1,7 metro skersmens (1 Karalių 7:15, 16; 2 Metraščių 4:17). Sunku net įsivaizduoti, kiek vario reikėjo visam tam padaryti!

Biblijos laikais varis buvo plačiai naudojamas ir kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, Biblijoje minimi variniai ginklai, grandinės, muzikos instrumentai, vartai (1 Samuelio 17:5, 6; 2 Karalių 25:7; 1 Metraščių 15:19, Brb; Psalmyno 107:16). Jėzus užsiminė apie variokus, tai yra varinius pinigus, o apaštalas Paulius viename savo laiškų — apie varkalį Aleksandrą (Mato 10:9; 2 Timotiejui 4:14).

Archeologams ir istorikams vis dar lieka neatsakytų klausimų, iš kur ta varinių daiktų gausa Biblijos laikais, taip pat kokias paslaptis saugo Nahal Mišmaro lobis. Šiaip ar taip, negalime paneigti fakto, kurį patvirtina ir Biblija, kad izraelitai paveldėjo „puikų kraštą [...], kraštą su rūdingomis uolomis, iš kurio kalvų [galėjo] išgauti vario“ (Pakartoto Įstatymo 8:7-9).