Už trijų kilometrų nuo Jeruzalės buvo Betanija, nedidelis kaimelis (Jono 11:18). Likus kelioms savaitėms iki Jėzaus mirties ten įvyko nelaimė — netikėtai susirgo ir mirė artimas Jėzaus draugas Lozorius.

Apie tai išgirdęs Jėzus savo mokiniams pasakė, kad Lozorius užmigo ir kad jis ketina eiti jo pažadinti (Jono 11:11). Tačiau mokiniai Jėzaus minties nesuprato, todėl jis pasakė tiesiai: „Lozorius mirė“ (Jono 11:14).

Po laidotuvių praėjus keturioms dienoms, Jėzus atvyko į Betaniją ir susitikęs Mortą ketino ją paguosti dėl brolio mirties. „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“, — pasakė ji (Jono 11:17, 21). „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, — tarė jai Jėzus. — Kas tiki mane, nors ir numirtų, atgis“ (Jono 11:25).

Norėdamas parodyti, kad tai nėra tušti žodžiai, Jėzus prisiartino prie kapo ir sušuko: „Lozoriau, išeik!“ (Jono 11:43) Ir visų ten susirinkusiųjų nuostabai numirėlis išėjo.

Anksčiau Jėzus jau buvo prikėlęs bent du žmones. Pavyzdžiui, kartą prikėlė mergaitę, Jayro dukterį. Prieš tai jis pasakė, kad mergaitė miega (Luko 8:52).

Atkreipkite dėmesį: tiek apie Lozoriaus, tiek apie Jayro dukters mirtį Jėzus kalbėjo kaip apie miegą. Koks taiklus palyginimas! Kodėl? Miegas yra poilsio būsena, kai neveikia sąmonė. Todėl jis yra tinkamas poilsio nuo skausmo ir kančios įvaizdis (Mokytojo 9:5; žiūrėkite rėmelį  „Mirtis — tarsi gilus miegas“). Pirmieji Jėzaus mokiniai puikiai suprato, kokia yra mirusiųjų būklė. „Jėzaus  sekėjai mirtį laikė miegu, o kapą — poilsio vieta tiems, kurie mirė tikėdami“, * — sakoma žinyne Encyclopedia of Religion and Ethics.

Kokia paguoda žinoti, kad mirusieji miega kape ir nesikankina. Mirtis nėra kažkas paslaptingo, ko mums reikėtų bijoti.

Nors mums malonu naktį gerai pailsėti, tačiau kas gi norėtų miegoti amžinai? Ar yra vilties, kad tie, kurie dabar miega kape, grįš vėl gyventi — kaip Lozorius ir Jayro duktė?

Būtent tokį klausimą iškėlė patriarchas Jobas, manydamas esąs prie mirties. „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ — klausė jis (Jobo 14:14).

Jobas pats atsakė į šį klausimą. Kreipdamasis į Visagalį Dievą jis kalbėjo: „Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio“ (Jobo 14:15, Brb). Jobas buvo įsitikinęs, kad Jehova laukia dienos, kai prikels savo ištikimus tarnus. Gal Jobas svajojo apie tai, kas neįmanoma? Tikrai ne.

Žmonės, kuriuos Jėzus prikėlė, buvo gyvas įrodymas, kad Dievas jam suteikė galią nugalėti mirtį. Biblijoje netgi pasakyta, jog Jėzus dabar turi mirties „raktus“ (Apreiškimo 1:18). Kaip jis turėjo galios prikelti Lozorių, taip ateityje galės į gyvenimą sugrąžinti daugybę kitų mirusiųjų.

Biblijoje prikėlimo pažadas minimas dažnai. Štai pranašui Danieliui angelas pasakė: „Eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje“ (Danieliaus 12:13). Sadukiejams, žydų vadovams, tvirtinusiems, kad mirusiųjų prisikėlimo nėra, Jėzus pasakė: „Jūs klystate, nes nepažįstate nei Raštų, nei Dievo galybės“ (Mato 22:23, 29). Apaštalas Paulius rašė: „Turiu Dievè viltį, [...] kad bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas“ (Apaštalų darbų 24:15).

Kada vyks minėtas teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas? Anot angelo, Danielius, teisus žmogus, prisikels „dienų pabaigoje“. Morta taip pat tikėjo, kad jos brolis Lozorius „prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną“ (Jono 11:24).

Biblijoje „paskutinioji diena“ siejama su Kristaus karališkąja valdžia. Paulius rašė: „Mat jis [Kristus] turi karaliauti, kol Dievas padės visus priešus jam po kojomis. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Korintiečiams 15:25, 26). Būtent dėl šios svarbios priežasties turime melsti, kad ateitų Dievo Karalystė ir kad žemėje būtų vykdoma Dievo valia. *

Jobas tikėjo, kad Dievas yra numatęs prikelti mirusiuosius. Kai ta diena ateis, mirtis iš tikrųjų bus sunaikinta. Niekam niekada nebekils klausimas: ar mirtis — visa ko pabaiga?