Kai mintimis grįžtu į vaikystę, prieš akis iškyla laimingos dienos, praleistos pietų Prancūzijos kaime, kur užaugau. Prisimenu, tėtis sumeistravo sūpynes, bėgiodavau po sodą. 1966 metais pas mus pradėjo lankytis Jehovos liudytojai. Tėtis su jais ilgai diskutuodavo. Po pirmo susitikimo praėjus vos septyniems mėnesiams, jis nusprendė tapti liudytoju. Greitai jo pavyzdžiu pasekė ir mama. Mane supo šilta namų atmosfera.

Bėdos užklupo netrukus po to, kai grįžome į Ispaniją, iš kur buvo kilę tėvai. Pradėjo kamuoti veriantys skausmai rankose ir kulkšnyse. Per dvejus metus apsilankėme pas daugybę gydytojų, kol galiausiai vienas žinomas reumatologas apgailestaudamas pasakė: „Per vėlu.“ Mama pravirko. Niūriame pilkai dažytomis sienomis kabinete skambėjo keistos frazės: „autoimuninė lėtinė liga“, „jaunatvinis idiopatinis artritas“. * Nors būdama dešimties ne ką tesupratau, buvo akivaizdu, kad naujienos blogos.

Gydytojas pasiūlė vykti į vaikų sanatoriją. Atvažiavus į akis krito nejaukus pastatas, kuris man kėlė šiurpą. Sanatorijoje buvo geležinė tvarka: vienuolės nukirpo man plaukus, apvilko baisia uniforma. „Kaip aš čia ištversiu?“ — svarsčiau su ašaromis akyse.

Kadangi tėvai buvo išmokę Jehovos kelių, būdama sanatorijoje atsisakiau dalyvauti katalikiškose apeigose. Bet vienuolėms buvo sunku suprasti kodėl. Maldavau Jehovos, kad neapleistų, ir netrukus pajutau, kaip jis apglėbė mane nelyginant mylintis tėvas. Pasijutau tokia saugi!

Šeštadieniais tėvams buvo leista mane trumpai aplankyti. Kad dvasiškai nenusilpčiau, jie atveždavo biblinių leidinių. Paprastai vaikams drausdavo turėti savo knygų, bet man vienuolės leido. Turėjau ir Bibliją. Ją skaičiau kasdien. Kitoms mergaitėms pasakodavau apie  viltį gyventi amžinai žemės rojuje, kur niekas nebesirgs (Apreiškimo 21:3, 4). Nors kartais slėgdavo liūdesys ir vienatvė, džiaugiausi, kad mano pasitikėjimas Jehova augo.

Po šešių ilgų mėnesių grįžau į namus. Liga nesitraukė, bet buvau laiminga, kad esu su tėvais. Sąnariai dar baisiau išsiklaipė, skausmai aštrėjo. Sulaukus paauglystės sveikata dar labiau pašlijo. Vis dėlto, keturiolikos pasikrikštijau ir pasiryžau iš visų jėgų tarnauti dangiškajam Tėvui. Tačiau kartais jausdavausi juo nusivylusi. „Kodėl aš? Prašau, išgydyk mane, — meldžiau. — Ar nematai, kaip kenčiu?“

Paauglystė man buvo itin sunkus metas. Turėjau susitaikyti su mintimi, jog sveikesnė nebūsiu. Nesilioviau lyginusi savęs su draugais, tokiais sveikais ir trykštančiais gyvenimo džiaugsmu. Jaučiausi nevisavertė ir užsisklendžiau savyje. Nepaisant to, šeima ir draugai mane palaikė. Su meile prisimenu Aliciją, dvidešimčia metų vyresnę už mane, su kuria artimai susidraugavome. Jos dėka išmokau nesutelkti dėmesio į ligą ir domėtis kitais.

Kai buvau aštuoniolikos, liga taip paūmėjo, kad pasidarė nepakeliamai sunku net lankyti krikščionių sueigas. Vis dėlto išsiugdžiau įprotį visą laisvalaikį skirti kruopščioms Biblijos studijoms. Jobo ir Psalmyno knygos padėjo suprasti, kad kol kas Jehova visų pirma rūpinasi dvasiniais, o ne fiziniais mūsų poreikiais. Nuolatinės maldos suteikė man „neįprastai didelės galios“ ir „Dievo ramybės, pranokstančios visokį supratimą“ (2 Korintiečiams 4:7; Filipiečiams 4:6, 7).

Dvidešimt dvejų teko sėsti į invalido vežimėlį. Baiminausi, kad nuo šiol žmonės pastebės ne mane, o tik invalido vežimėlį ir neįgalią moterį jame. Tačiau vežimėlis man suteikė šiek tiek judėjimo laisvės, ir „prakeikimas“ virto palaiminimu. Viena draugė, Izabelė, pasiūlė užsibrėžti tikslą mėnesį su ja skelbti gerąją naujieną šešiasdešimt valandų.

Iš pradžių ši mintis pasirodė absurdiška. Bet paprašiau Jehovą pagalbos ir šeimos bei draugų padedama tikslą pasiekiau. Įtemptas mėnuo pralėkė labai greit. Supratau, kad įveikiau baimes bei drovumą. Jaučiausi taip pakylėta, kad 1996-aisiais nusprendžiau imtis reguliariosios pionierės tarnybos — kas mėnesį skelbti Biblijos žinią nustatytą valandų skaičių. Tai buvo vienas geriausių sprendimų, padėjusių labiau suartėti su Dievu ir net sustiprėti fiziškai. Dalyvaudama tarnyboje apie savo tikėjimą galėjau pasakoti daugeliui žmonių, o kai kuriems padėjau tapti Dievo draugais.

2001-ųjų vasarą patekau į automobilio avariją, per kurią lūžo abi kojos. Ligoninės lovoje raitydamasi iš skausmo, mintyse karštai meldžiausi: „Jehova, prašau, nepalik manęs!“ Kitoje lovoje gulėjusi moteris paklausė: „Ar jūs — Jehovos liudytoja?“ Atsakyti neturėjau jėgų, todėl tik linktelėjau. „Pažįstu jūsiškius! Mėgstu skaityti jūsų žurnalus“, — pasakė ji. Tie žodžiai labai paguodė. Net ir jausdamasi apgailėtinai, galėjau paliudyti apie Jehovą ir taip jį pašlovinti.

Kiek sustiprėjusi nusprendžiau liudyti daugiau. Mane, sugipsuotomis kojomis sėdinčią invalido vežimėlyje, mama vežiojo po ligoninės palatą. Kasdien aplankydavome po kelis ligonius, pasiteiraudavome, kaip jaučiasi, ir palikdavome biblinių leidinių. Tai daryti man buvo nelengva, bet Jehova teikė jėgų.

Per pastaruosius kelerius metus skausmai ypač sustiprėjo. Be to, sunkiai išgyvenau tėčio mirtį. Vis dėlto bandau išlaikyti teigiamą  požiūrį. Kai tik įmanoma, stengiuosi būti su draugais bei artimaisiais, ir tai padeda negalvoti apie savo bėdas. O būdama viena, skaitau, tyrinėju Bibliją arba skelbiu gerąją naujieną telefonu.

Taip pat stengiuosi džiaugtis paprastais dalykais: vėjeliu, švelniai glostančiu veidą, gėlių aromatais. Tai sužadina dėkingumą Kūrėjui. Stebuklus daro ir geras humoro jausmas. Kartą tarnyboje viena sesė, stumdama mano vežimėlį, trumpam stabtelėjo kažką užsirašyti užrašų knygelėje. Staiga vežimėlis nevaldomas ėmė riedėti į pakalnę ir atsitrenkė į stovintį automobilį. Abi labai persigandome, bet pamačiusios, kad nieko baisaus nenutiko, gardžiai pasijuokėme.

Gyvenime negaliu daryti daug ko. Tai palieku ateičiai. Dažnai užsimerkiu ir svajoju apie Dievo pažadėtą naująjį pasaulį (2 Petro 3:13). Įsivaizduoju, jog esu sveika, vaikštau ir mėgaujuosi gyvenimu. Prisimenu karaliaus Dovydo žodžius: „Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį“ (Psalmyno 27:14, Brb). Nors mano kūnas vis labiau silpsta, su Jehovos pagalba esu stipri. Ir toliau randu stiprybės savo silpnume.