„KAS yra tiesa?“ Tą klausimą pirmame amžiuje Jėzui uždavė Romos vietininkas Judėjoje Poncijus Pilotas, kai turėjo nuspręsti, ką su juo daryti, — nuteisti mirti ar paleisti (Jono 18:38). Iš tikrųjų Pilotui tiesa nė kiek nerūpėjo, ir šitaip klausdamas veikiau parodė, koks skeptiškas ar net ciniškas jis yra. Aišku, ir šiais laikais nemažai žmonių, kaip kadaise Pilotas, tiesa laiko tai, ką patys yra pasirinkę arba ką tikėti buvo mokomi. Tuomet apibrėžti, kas yra tiesa, tikrai neįmanoma.

XVI amžiuje Europoje daugeliui nuolat lankančiųjų bažnyčią iškilo dilema, ką tikėti. Nuo mažumės šventai tikėdami popiežiaus viršenybe ir kitomis Bažnyčios dogmomis, jie susidūrė su naujomis idėjomis, Reformacijos laikais sklandžiusiomis po visą Europą. Ką tikėti? Kaip apsispręsti, kas yra tiesa?

Nors tuo laikotarpiu tikriausiai buvo ir daugiau panašiai mąstančių, atsirado trys vyrai, kurie pasiryžo ieškoti tiesos. * Kaip jie bandė nustatyti, kas yra tiesa, o kas — melas? Ką išsiaiškino? Apžvelkime tai plačiau.

Volfgangas Kapito (Wolfgang Capito) buvo jaunas tvirto tikėjimo vyras. Dar tebestudijuodamas mediciną, teisę ir teologiją, 1512 metais tapo parapijos kunigu, o po kurio laiko ir Mainco arkivyskupo kapelionu.

Iš pradžių Kapito stengėsi pristabdyti reformatorių uolumą, mat jie skelbė žinią, prieštaraujančią katalikų dogmoms. Tačiau neilgai trukus ir pats pradėjo palaikyti reformacijos idėjas. Kaip jis tai darė? Matydamas mokymų įvairovę, Kapito įsitikino, jog „geriausias šaltinis, kuriuo remiantis galima įvertinti vieną ar kitą propaguojamą idėją, yra Biblija, nes tik joje yra tiesa“, — rašo istorikas Džeimsas Kitelsonas (James M. Kittelson). Todėl priėjo prie išvados, kad Bažnyčios mokymai apie transsubstanciaciją ir šventųjų garbinimą nepagrįsti Šventuoju Raštu. (Skaitykite rėmelį „ Tyrinėjo, ar taip esą iš tikrųjų“.) 1523-iaisiais Kapito atsisakė aukšto posto arkivyskupijoje ir apsigyveno Strasbūre, to meto religinių reformų centre.

Kapito namai šiame mieste tapo vieta, kur rinkdavosi religiniai disidentai. Ten, be abejo, buvo diskutuojama daugeliu religinių klausimų  bei gilinamasi į Biblijos mokymus. Nors kai kurie reformatoriai tebepropagavo Trejybės doktriną, kaip teigiama knygoje The Radical Reformation, Kapito raštuose „apie Trejybės doktriną nutylima“. Kodėl? Šiam tiesos ieškotojui darė įspūdį, kaip ispanų teologas Migelis Servetas, įrodinėdamas Trejybės klaidingumą, rėmėsi Biblija. *

Trejybės neigimas galėjo turėti pražūtingų pasekmių, todėl Kapito buvo apdairus ir šiuo klausimu atvirai nepasisakė. Tačiau, kiek galima spręsti iš jo raštų, šia doktrina abejojo dar prieš susipažindamas su Servetu. Vienas katalikų kunigas vėliau rašė, jog Kapito su bendraminčiais, „pasikliaudami savo sugebėjimais, ėmėsi tarpusavyje diskutuoti apie sudėtingiausius tikėjimo slėpinius [ir] atmetė Švenčiausiąją Trejybę“. Praėjus dar šimtmečiui, Kapito jau buvo laikomas vienu iš pirmųjų garsių antitrinitorių, rašiusių ta tema.

Šis tiesos ieškotojas tikėjo, jog Biblija yra tiesos šaltinis. „Tegul teologijoje aukščiau visko visada būna Biblija ir Kristaus įstatymas“, — teigė jis. Anot dr. Kitelsono, Kapito „atkakliai tvirtino, jog didžiausias dogmatiškai mąstančių teologų trūkumas yra tas, kad jie nepaiso Šventojo Rašto“.

Tokį pat nuoširdų troškimą suprasti Dievo Žodžio tiesas puoselėjo ir 1526 metais pas Kapito apsistojęs jaunas vyras Martinas Selarijus (dar žinomas kaip Martinas Borhausas).

1499-aisiais gimęs Selarijus buvo kruopštus teologijos bei filosofijos studentas, vėliau gavęs dėstytojo vietą Vitenberge (Vokietija). Kadangi čia buvo Reformacijos lopšys, Selarijus netrukus susipažino su Martynu Liuteriu bei kitais, troškusiais reformuoti Bažnyčios mokymus. Kaip Selarijus galėjo atskirti, kas yra tik žmonių idėjos, o kas — Šventojo Rašto tiesa?

Kaip rašoma knygoje Teaching the Reformation, jis buvo įsitikinęs, jog įgyti teisingą supratimą įmanoma tik „dėmesingai skaitant Šventąjį Raštą, nuolat lyginant vienas jo eilutes su kitomis ir meldžiantis bei atgailaujant“. Ką jis išsiaiškino tyrinėdamas Bibliją?

1527-ųjų liepą Selarijus savo išvadas išspausdino knygoje On the Works of God. Jis rašė, jog Bažnyčios sakramentai, pavyzdžiui, transsubstanciacija, turi tiktai simbolinę prasmę. Pasak profesoriaus Robino Barnzo (Robin Barnes), minėtoje knygoje Selarijus taip pat „pateikia Biblijos pranašysčių interpretaciją, kur aiškina, jog po visuotinio sunaikinimo ir kančių pasaulis bus atnaujintas“ (2 Petro 3:10-13).

Ypač vertingos Selarijaus pastabos apie Jėzaus Kristaus prigimtį. Nors Trejybės jis tiesiogiai ir nepaneigė, dangiškąjį Tėvą atskyrė nuo jo Sūnaus Jėzaus Kristaus ir rašė, kad Jėzus buvo vienas iš daugelio Visagalio Dievo dieviškųjų sūnų (Jono 10:34, 35).

1850-aisiais išleistoje knygoje Antitrinitarian Biography Robertas Volasas (Robert Wallace) pabrėžė, jog savo raštuose Selarijus nesilaikė XVI amžiuje įprastų religinių pažiūrų į Trejybės  doktriną. * Todėl kai kurie tyrinėtojai daro išvadą, jog Selarijus greičiausiai atmetė Trejybę. Jis laikomas vienu iš Dievo įrankių „tikrojo Dievo ir Kristaus pažinimui skleisti“.

Apie 1527 metus Vitenberge įsikūrė ir vienas iškiliausių tų dienų mokslininkų teologas Johanas Kampanas (Johannes Campanus). Nors gyveno pačiame religinės reformos epicentre, Martyno Liuterio mokymai jam pradėjo nepatikti. Kodėl?

Kampanas nepritarė nei transsubstanciacijos, nei konsubstanciacijos idėjai. * Kaip rašo Andrė Segenis (André Séguenny), Kampanas buvo įsitikinęs, jog „duona visada ir lieka duona, bet, kaip sakramentas, ji simbolizuoja Kristaus kūną“. 1529 metais Marburge, kur buvo surengtas oficialus susitikimas būtent šiems klausimams aptarti, Kampanui nebuvo leista pasidalinti mintimis, ką išsiaiškino iš Šventojo Rašto. Nuo to laiko Vitenberge buvę bendraminčiai, reformatoriai, Kampano ėmė šalintis.

Labiausiai reformatoriams nepatiko Kampano aiškinimas, kas yra Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia. 1532 metais išleistoje knygoje Restitution Kampanas teigė, kad Jėzus ir jo Tėvas yra du atskiri asmenys. Tėvas ir Sūnus yra „viena“ ta prasme, kaip vyras ir žmona laikomi „vienu kūnu“ — sujungti, bet vis tiek du asmenys (Jono 10:30; Mato 19:5). Kampanas atkreipė dėmesį, kad, norint parodyti, jog Tėvas yra aukštesnis už Sūnų, Šventajame Rašte ir panaudota būtent ta iliustracija: „Moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas“ (1 Korintiečiams 11:3).

O kas pasakytina apie šventąją dvasią? Kampanas ir vėl rėmėsi Biblija. Jis rašė: „Nėra jokios Šventojo Rašto eilutės, kuria būtų galima pagrįsti teiginį, kad Šventoji Dvasia yra trečias asmuo. [...] Dievo dvasia suprantama kaip veikiamoji jėga, kurią panaudodamas Dievas visa parengia ir atlieka“ (Pradžios 1:2).

Liuteris Kampaną vadino Dievo Sūnaus šmeižiku ir priešininku. Kitas reformatorius reikalavo, kad Kampanui būtų įvykdyta mirties bausmė. Tačiau šio drąsaus žmogaus tai nesustabdė. Kaip rašoma knygoje The Radical Reformation, „Kampanas buvo įsitikinęs, jog Bažnyčios nuopuolio priežastis yra ta, kad ji nutolo nuo pradinio biblinio mokymo apie dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį, kurio laikėsi apaštalai“.

Burti pasekėjus Kampanas niekada neketino. Kaip teigė pats, ieškoti tiesos „tarp atskalūnų ir visokių eretikų“ — bergždžios pastangos, taigi vylėsi, jog Katalikų bažnyčia atsikurs ir sugrįš prie tikro krikščioniško mokymo. Tačiau galiausiai katalikų hierarchai Kampaną suėmė  ir pasodino į kalėjimą, kur jis veikiausiai praleido daugiau kaip 20 metų. Istorikų teigimu, šis tiesos ieškotojas mirė apie 1575-uosius.

Kruopštus Biblijos studijavimas Kapito, Selarijui, Kampanui ir kitiems padėjo atskirti, kas teisinga, o kas klaidinga. Nors ne visos jų išvados iki galo atitiko Biblijos mokymus, šie žmonės nuolankiai tyrinėjo Šventąjį Raštą ir brangino tiesas, kurias išsiaiškindavo.