Gimiau ir augau Romos priemiestyje, skurdžiame darbininkų kvartale. Gyvenimas manęs nelepino. Mamos nė neprisimenu, o su tėvu nebuvome artimi. Vaikystėje mane auklėjo gatvė.

Dar neturėdamas nė dešimties pradėjau vagiliauti. Dvylikos pirmąkart pabėgau iš namų. Tėvui ne kartą teko pasiimti mane iš policijos nuovados. Nuolat su kuo nors konfliktavau, nes buvau ūmus ir pykau ant viso pasaulio. Sulaukęs keturiolikos, išėjau iš namų visam laikui. Ėmiau vartoti narkotikus. Gyvenau gatvėje. Neturėdamas kur pernakvoti, įsilauždavau į kokį automobilį ir miegodavau ten iki paryčių. Paskui susirasdavau fontaną ir apsiprausdavau.

Tapau įgudusiu vagimi: gvelbdavau rankines, naktimis įsilauždavau į butus ar vasarnamius. Tarp nusikaltėlių dariausi vis populiaresnis. Netrukus į savo gretas mane pakvietė viena nusikalstama grupuotė. Taigi atsirado proga „patobulėti“, mat apiplėšinėjome bankus. Dėl savo agresyvaus būdo bendrų akyse greit užsitarnavau pagarbą. Be ginklo niekur neidavau; net miegodamas laikydavau jį po pagalve. Smurtas, narkotikai, plėšikavimas, nešvanki kalba ir palaidas elgesys tapo kasdieniais palydovais. Policija nuolat lipdavo man ant kulnų. Keliskart buvau suimtas. Gyvenimas bėgo tai kalėjime, tai laisvėje.

Kartą, kai buvau išėjęs į laisvę, nusprendžiau aplankyti vieną savo tetą. Nežinojau, kad ji ir du jos vaikai buvo tapę Jehovos liudytojais. Jie mane pakvietė į sueigą. Iš smalsumo sutikau. Kai atvykome į Karalystės salę,  užsispyriau sėsti prie durų, kad viena akimi galėčiau stebėti, kas įeina ir kas išeina. Aišku, kišenėje turėjau ginklą.

Ta sueiga pakeitė mano gyvenimą. Prisimenu, jaučiausi kaip patekęs į kitą planetą! Visi šiltai ir draugiškai mane sveikino. Dar ir dabar matau jų nuoširdžius, atvirus žvilgsnius. Kaip tai skyrėsi nuo to, prie ko buvau įpratęs!

Pradėjau su liudytojais studijuoti Bibliją. Kuo daugiau į ją gilinausi, tuo darėsi aiškiau, kad turiu iš esmės keisti gyvenseną. Įsiklausiau į Patarlių 13:20 užrašytus žodžius: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.“ Supratau, kad turiu pasitraukti iš gaujos. Lengva nebuvo, bet Jehovai padedant man pavyko.

Keičiausi ir pats. Didžiausiomis pastangomis mečiau rūkyti ir vartoti narkotikus. Nusikirpau ilgus plaukus, išsivėriau auskarus ir nustojau keiktis. Pirmą kartą gyvenime pradėjau valdytis.

Niekada nemėgau nei skaityti, nei studijuoti, todėl susikaupti ir gilintis į Bibliją turėdavau prisiversti. Tačiau stengiausi ir pamažėl pamilau Jehovą. Mano viduje kažkas tartum apsivertė — pradėjo graužti sąžinė. Dažnai nedavė ramybės mintys, ar Jehova man atleis už viską, ką esu pridaręs. Tomis valandėlėmis paguodos rasdavau skaitydamas apie tai, kaip jis karaliui Dovydui atleido sunkias nuodėmes (2 Samuelio 11:1—12:13).

Kita problema buvo skelbti gerąją naujieną nuo durų prie durų (Mato 28:19, 20). Baiminausi, kad sutiksiu žmonių, kuriuos praeityje esu nuskriaudęs. Bet ilgainiui baimę įveikiau. Išties, padėdamas kitiems pažinti nuostabų dangiškąjį Tėvą, kuris mums tiek daug atleidžia, pradėjau jausti tikrą pasitenkinimą.

Žinios apie Jehovą išgelbėjo man gyvybę! Daugelio buvusių mano bendrų jau nebėra gyvų, kiti sėdi už grotų, o aš gyvenu laimingai ir turiu nuostabią ateities viltį. Išmokau nuolankumo, paklusnumo ir pradėjau valdyti savo karštą būdą. Todėl dabar geriau sutariu su aplinkiniais. Džiaugiuosi sėkminga santuoka su savo gražuole Karmen. Abu esame laimingi, kad galime padėti kitiems studijuoti Bibliją.

Beje, duoną užsidirbu sąžiningai. Kartais, tiesa, turiu reikalų su bankais, bet ne plėšiu, o valau patalpas.