Krikščionių graikiškuosiuose raštuose ne kartą minimi romėnų kariuomenės šimtininkai, arba centurionai: karys, atsakingas už mirties bausmės įvykdymą Jėzui, Kornelijus — pirmasis į krikščionybę atsivertęs pagonis. Šimtininkas prižiūrėjo ir kaip buvo vykdomas įsakymas nuplakti apaštalą Paulių; tokias pareigas užėmė ir Julijus, lydėjęs Paulių jau kaip kalinį į Romą (Morkaus 15:39; Apaštalų darbų 10:1, išnaša; Apaštalų darbų 22:25; 27:1).

Centurionas paprastai vadovaudavo centurijai, kurią sudarydavo nuo 50 iki 100 pėstininkų. Į jo pareigas įeidavo muštruoti jam pavaldžius vyrus, prižiūrėti drausmę, tikrinti jų aprangą ir ginkluotę, išrikiuoti mūšiui.

Tai buvo aukščiausias rangas, kokį galėjo pasiekti eilinis kareivis. Centurionais tapdavo gabiausi kariai, turintys vadovo gyslelę. Nuo jų priklausė visos romėnų kariuomenės drausmė ir galia. Pasak vieno šaltinio, centurionai „dažnai būdavo labiausiai patyrę ir kompetentingiausi kariai“.

Kitaip nei dabar gaminami stikliniai veidrodžiai, bibliniais laikais jie paprastai būdavo iš poliruoto metalo — dažniausiai bronzos, bet pasitaikydavo ir iš vario, sidabro, aukso arba iš pastarųjų dviejų lydinio. Pirmą kartą Biblijoje veidrodžiai minimi pasakojime apie Padangtės — izraelitų pirmosios Dievo garbinimo vietos — statybą. Moterys aukojo veidrodžius vario praustuvui ir jo pastovui pagaminti (Išėjimo 38:8). Tikėtina, jog šiam tikslui veidrodžiai buvo išlydyti.

Izraelyje ir aplinkiniuose kraštuose archeologų atrandami veidrodėliai dažniausiai pasitaiko tarp brangenybių bei kitų moteriškų papuošalų. Paprastai jie būna apvalios formos su ornamentuota medžio, metalo ar dramblio kaulo rankena, neretai primenančia moters figūrą. Nepoliruota veidrodžio nugarėlė puošybos elementų dažniausiai neturi.

Lyginant su šiuolaikiniais, senoviniai veidrodžiai atvaizdą atspindėdavo gana blankiai. Tuo veikiausiai galima paaiškinti, ką apaštalas Paulius turėjo omenyje, sakydamas „šiuo metu mes matome neaiškų pavidalą metaliniame veidrodyje“ (1 Korintiečiams 13:12).