Augau Los Andžele (Kalifornija, JAV), kvartaluose, pagarsėjusiuose gatvių gaujomis ir narkotikų prekyba. Mano tėvai susilaukė šešių vaikų; aš buvau antras.

Mama priklausė Evangelikų bažnyčiai, tad ir mus auklėjo ta dvasia. Tačiau paauglystėje gyvenau dvilypį gyvenimą. Sekmadieniais giedodavau bažnyčios chore, o kitomis dienomis šėldavau vakarėliuose, vartojau narkotikus, paleistuvavau.

Buvau ūmaus būdo ir negailestingas – ginklu man galėdavo tapti bet kas, kas pakliūdavo į rankas. Tai, ko išmokau bažnyčioje, nepadėjo. Mėgdavau sakyti: „Kerštas Viešpaties, o aš – jo įrankis!“ Baigiantis praėjusio amžiaus septintajam dešimtmečiui, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, man padarė įtaką Juodosios panteros, politinė grupuotė, agitavusi už pilietines teises kovoti ginklu. Todėl įstojau į panašių tikslų siekiančią moksleivių sąjungą. Keletą kartų surengėme protesto akcijas, šitaip laikinai nutraukdami darbą mokykloje.

Tačiau tokios veiklos mano maištingai prigimčiai neužteko, todėl iš neapykantos prisidėjau prie tų, kas užpuldinėjo žmones. Kartais su draugais žiūrėdavome filmus apie tai, kokias kančias praeityje Jungtinėse Valstijose patyrė afrikiečiai vergai. Įsiutinti tokios neteisybės, čia pat kino teatre išprovokuodavome muštynes su baltaodžiais jaunuoliais. Tada eidavome į baltųjų kvartalus, ieškodami, ką dar primušti.

Vėlyvoje paauglystėje kartu su broliais jau buvome nepataisomi chuliganai. Dažnai turėdavome reikalų su teisėtvarkos pareigūnais. Vienas iš mano jaunesnių brolių priklausė žinomai nusikaltėlių gaujai. Su jais bendravau ir aš. Taigi ritausi vis žemiau ir žemiau.

Vieno mano draugo tėvai buvo Jehovos liudytojai. Kartą jie pakvietė į bendruomenės sueigą, ir aš nuėjau. Išsyk pamačiau, kaip liudytojai skiriasi nuo kitų žmonių. Kiekvienas turėjo Bibliją ir sekdavo per sueigą skaitomas ištraukas. Programoje dalyvavo net jaunuoliai! Nustebau, kad Dievas turi vardą, Jehova, ir liudytojai dažnai jį vartoja (Psalmyno 83:18, Karaliaus Jokūbo vertimas).  Bendruomenė buvo daugiatautė, bet rasinio susiskaldymo nepastebėjau.

Iš pradžių studijuoti Biblijos su liudytojais nenorėjau, bet man patiko lankytis jų sueigose. Vieną vakarą, kai buvau Karalystės salėje, būrelis mano draugų nuėjo į koncertą. Ten mirtinai primušė vieną jaunuolį, kai šis nedavė jiems savo odinės striukės. Kitą dieną jie visiems gyrėsi užmušę žmogų; šaipėsi net ir sėdėdami teisiamųjų suole. Daugumą jų nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Nereikia nė sakyti, kaip džiaugiausi, kad nebuvau su jais tą vakarą. Nusprendžiau keisti savo gyvenseną ir pradėjau studijuoti Bibliją.

Kadangi buvau tiesiog pritvinkęs rasinės neapykantos, liudytojų elgesiu negalėjau atsistebėti. Pavyzdžiui, kartą, kai vienas baltaodis liudytojas turėjo išvykti į užsienį, vaikus paliko prižiūrėti juodaodžių šeimai. Kitą sykį baltaodžių šeima priglaudė juodaodį jaunuolį, neturėjusį kur gyventi. Įsitikinau, kad Jehovos liudytojai ir gyvenime taiko Jono 13:35 užrašytus Jėzaus žodžius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, – jei vieni kitus mylėsite.“ Supratau, jog radau tikrąją broliją.

Studijuodamas Bibliją pradėjau suvokti, jog turiu keisti savo mąstyseną – ne tik taikiai elgtis, bet ir iš tikrųjų pripažinti, jog tai yra pats geriausias gyvenimo kelias (Romiečiams 12:2). Po truputį dariau pažangą. 1974 metų sausį pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju.

Tačiau net ir po krikšto teko nuolat mokytis savitvardos. Štai kartą tarnyboje po namus pastebėjau vagį, iš mano automobilio lupantį radijo imtuvą. Jau buvau beprisivejąs, bet jis metė radiją ir paspruko. Kai grįžau prie grupelės kitų skelbėjų ir papasakojau, kaip atgavau savo radiją, vienas vyresnysis paklausė: „Stivenai, ką būtum daręs, jei būtų pavykę jį sučiupti?“ Šis klausimas privertė mane susimąstyti, ir buvo gera paskata toliau ugdytis taikingą dvasią.

1974-ųjų spalį ėmiausi visalaikės tarnybos – kas mėnesį po 100 valandų mokiau žmones iš Biblijos. Vėliau man teko laimė savanoriškai darbuotis Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas). 1978 metais grįžau į Los Andželą rūpintis sergančia mama. Po dvejų metų susituokiau su Aranda. Ji man labai padėjo prižiūrėti mamą iki pat jos mirties. Po kurio laiko abu su žmona buvome pakviesti į Sargybos bokšto bendrijos biblinę Gileado mokyklą. Ją baigę gavome paskyrimą į Panamą; ten tarnaujame misionieriais ligi šiol.

Po krikšto ne kartą buvau atsidūręs tokiose situacijose, kai nedaug trūko, kad būčiau nesusitvardęs. Provokuojamas išmokau pasišalinti ar nusiraminti kaip kitaip. Daugelis, tarp jų ir mano žmona, pagiria mane, kad nesileidžiu užvaldomas emocijų. Kartais tuo stebiuosi ir pats! Nuopelnus už tai priskiriu ne sau. Tokios permainos akivaizdžiai liudija Biblijos galią keisti žmones (Hebrajams 4:12).

Biblija suteikė mano gyvenimui prasmę ir išmokė būti išties taikingą. Dabar žmonių ne tik nemušu, bet dvasine prasme juos gydau. Netgi vedžiau Biblijos studijas vienam vyrui, su kuriuo mokyklos laikais buvome priešai. Kai jis pasikrikštijo, kurį laiką gyvenome viename kambaryje. Artimi draugai tebesame ligi šiol. Kartu su žmona pažinti Bibliją ir tapti Jehovos liudytojais padėjome daugiau kaip 80 žmonių.

Esu nepaprastai dėkingas Jehovai už prasmingą bei laimingą gyvenimą ir tikrą broliją.